Ateina metas, kai vaikas nori pats vartytis, pats valgyti ir rengtis. Daro tai nerangiai, iki ausyčių išsiteplioja, bet yra labai laimingas. Kodėl reikia leisti vaikui būti savarankiškam? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
Ką pasakė išminčius
Kadaise mama paklausė vieno senovės išminčiaus, kada laikas auklėti vaikus. „Kokio amžiaus jūsų vaikas?” „Aštuonių mėnesių”, – atsakė mama. „Jūs jau pavėlavote”, – pareiškė senovės išminčius. Paklausite, kur slypi išmintis? Išminčiaus lūpomis nuskambėjo sena tiesa, kad ugdyti vaiką, skatinti būti savarankišką reikia nuo pat gimimo. Žinoma, pagal jo fizines galimybes. Vos gimęs naujagimis pats dar nieko nesugeba, tik naudotis įgimtais instinktais, pavyzdžiui, moka čiulpti. Šiek tiek ūgtelėjęs pradeda mojuoti rankomis ir kojomis. Šio meno mažylis jau turi mokytis. Ir maždaug nuo šio laiko jis pamažu tampa savarankiškas. Anksčiau kūdikiai būdavo tvirtai suvystomi, tad negalėdavo mėgautis laisve. Tai buvo ribojamas savarankiškumas ir žlugdoma asmenybė. Kūdikiui labai svarbu jausti laisvę, savo kūną, patirti, ką reiškia, kai į burną įsideda ranką ar kojytę. Mat jis tai daro pats!
Neribokite laisvės
Paaugęs kūdikis noriai siekia buteliuko ir bando pats iš jo atsigerti. Vėliau pirštais griebia košę ir nori pats valgyti. Žinoma, išsitepa, prišnerkščia, primėto. Vis dėlto nedrauskite jam bandyti. Kuo anksčiau mažyliui bus suteikta laisvė daug ką daryti pačiam, tuo lengviau taps savarankiškas. Aišku, prireiks kantrybės palaukti, kol pavalgys pats. Taip pat reikia nusiteikti, kad dažniau teks kuopti namus. Tačiau mama, kuri pažįsta savo vaiką, pastebi, kada jis valgo, o kada jau pradeda žaisti, nes pasisotino. Tuomet jau galima nutraukti „terliones” ir paaiškinti, kad su maistu žaisti negalima. O kol nepasisotina ir yra alkanas, mažylis ne žaidžia, o valgo.
Vėliau vaikas susidomi batais, drabužiais ir nori pats rengtis. Tai įvyksta, kai vystosi smulkioji motorika ir sutampa su laiku, kai kūdikis labai mielai spaudo mygtukus, čiupinėja, tyrinėja piršteliais įvairius smulkius daiktus. Šiame amžiuje tinka žaislai, kai galima ką nors spaudinėti. Jie sugalvoti ne šiaip sau, o tam, kad skatintų mažylį būti savarankišką. Vaikas, kuriam tėvai suteikė galimybę būti savarankiškam, sulaukęs trejų metų jau sugeba pats apsirengti, pažaidęs padėti žaislą į vietą.
Kodėl neleidžiame vaikui būti savarankiškam?
Tėvai dažnai iš didelės meilės, o iš dalies galbūt ir norėdami pasilengvinti buitį neleidžia vaikui būti savarankiškam. Savarankiškumas susijęs su galios pojūčiu, o jausmas „aš galiu” yra pasitikėjimo savimi pagrindas. Jeigu mažylis suvokia, kad gali pats susidėti žaislus į vietą, pats apsiauti, apsirengti, išsivalyti dantukus, išsiplauti lėkštę ir palaistyti gėlę, mano, kad yra labai stiprus. Reikia paminėti, kad mažiems vaikams yra būdingas visagalybės pojūtis, kai atrodo, kad gali lemti net ir gamtos reiškinius. Tai susiję su jų nebrandžia psichika. Antra vertus, vaikai, matydami, kiek daug sugeba, pavyzdžiui, dėliodami kaladėles pastato pilį, ima pasitikėti savimi. Juk ir tai, ar pasitiki suaugęs žmogus savimi, priklauso nuo to, ar daug pasiekė gyvenime.
Tėvai, kurie leidžia savo mažyliui patirti jausmą „aš galiu”, „aš sugebu”, „man pavyksta”, dovanoja savo vaikui pačią didžiausią dovaną. Jie leidžia ugdytis savarankiškai, savimi pasitikinčiai asmenybei. Pagaliau, kuo greičiau vaikas taps savarankiškas, tuo greičiau tėvai galės atsipūsti. Juk turės vaiką, kuris sugebės pats pasirūpinti savimi ir aplinka, nereikės nuolatos tikrinti jo pamokų tvarkaraščio, domėtis, ar ko nors nepamiršo nusinešti į mokyklą.
Kodėl nieko nenori
Darželiuose gausu trimečių, kurie nemoka patys valgyti, tad auklėtojoms tenka juos šaukšteliu maitinti. Jie susėda prie stalo ir laukia, net nebando į ranką paimti šaukšto. Po miego atsisėda į savo kėdutę ir sėdi, laukia, kad auklytės aprengtų. Kodėl vaikai tokie nesavarankiški? Viena vertus, galbūt mamos nori, kad namuose būtų ideali tvarka ir švara, o galbūt labai bijo, kad pats valgydamas vaikas nepasisotins?
Jei tėvai draudžia mažyliui būti savarankiškam, padariniai gali būti gana liūdni. Dažnai tokie vaikai paauglystėje nieko nenori, jiems niekas neįdomu, nuobodu. Mokyklinio amžiaus nesavarankiški vaikai nesugeba patys sugalvoti, kuo užsiimti. Taigi vaikšto mamai ar tėčiui iš paskos klausdami: „Ką dabar veikti?” Paaugęs vaikas nesugeba net mąstyti savarankiškai, priimti sprendimų, užsiimti savarankiška veikla. Mat nepasitiki savimi ir netiki, kad gali ką nors padaryti pats.
Iš pirmo žvilgsnio gal ir nelengva suprasti, ką bendro toks elgesys turi su noru pačiam rengtis ankstyvoje vaikystėje. Tačiau tai susiję. Viena mažylio raidos stadijų yra vadinamoji veikimo stadija. Tuo metu vaikui labai svarbu ką nors daryti, o tėvams suprasti ir nedrausti. Įsivaizduokime, kad mums reikia nunešti kokią nors ataskaitą viršininkui. Šis ją perskaito ir grąžina pataisyti. Kai nunešate pataisytą, vėl randa klaidų – ir taip kelis kartus. Greičiausiai pradėsite nepasitikėti savimi, nenorėsite dirbti, o gal net ir darbą pakeisite. Suaugęs žmogus gali rinktis. Mažas vaikas tokios galimybės neturi. Jis paprasčiausiai praranda norą veikti, tampa apatiškas arba pradeda elgtis kitaip, nei tikisi tėvai.
