JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Psichologė: ką daryti

Psichologė: ką daryti, kad vaikai išmoktų labiau vertinti gaunamas dovanas

Vaikams Kalėdos – pats smagiausias metas, o mes vis pabambame, kad juos šiais laikais sunku kuo nors nustebinti, jie tokie išlepinti, visko pertekę ir net nebemoka būti dėkingi už tai, ką gauna… Ar tikrai yra taip? O gal stokojame pagarbos mažam?

Konsultuoja psichologė Jūratė Bortkevičienė.

Malonumas išpakuoti

Trimetis Joris, priimdamas dovanas, tarsi suakmenėja, atrodo, jam visiškai neįdomu, nė kiek nesidžiaugia, abejingas stebi, tarsi ne jis čia būtų sveikinamas. Kai svečiai išsiskirsto, tik tuomet vienumoje pradeda „lupti“ dovanas.

Ne visi vaikai mėgsta staigmenas, yra tokių, kuriems tai kelia įtampą. Kai dovanojame šaukdami: „Staigmena!“, o mažylis to nesitikėjo, jį gali ištikti net panikos priepuolis. Atsiminkite, kad vaikai sunkiai susitaiko su pokyčiais. Mažylis gali pajusti įtampą netgi tada, jei žinojo, kad dovanų gaus, tarkime, batelius, o gavo ir kažko daug papildomai. Jis to nesitikėjo ir tai jam sukelia įtampą. Vaikas gali įvairiai sureaguoti, bet tėvai turėtų suprasti, kad tai anaiptol nerodo nedėkingumo ar kad jis nemandagus. Kiti vaikai gali labai greitai išpakuoti visas dovanas ir paskui „pamiršti“. Jie nesidžiaugs gautomis dovanomis, o mėgausis pačiu veiksmu – išpakuoti, atrišti, suplėšyti. Net tokiomis aplinkybėmis, kai „lukštenamos“ dovanėles, kiekvienas vaikas elgsis kitaip – vienas lėtai ir kruopščiai čiupinės mazgelį, kol atriš, o kitas plėšys dovanų popierių, kad net skutai į šonus lakstys… Ir vienas, ir kitas, priklausomai nuo jų charakterio ir temperamento, patirs tikrą džiaugsmą. Tik jokiu būdu tėvai neturėtų kištis į tą džiaugsmingą procesą – „Duok greičiau, aš tau atrišiu, ko čia knebinėji?“ arba – „Nedraskyk kaip koks laukinis, gražiai atidaryk.“ Leiskite vaikams mėgautis kiekviena akimirka, tegul išpakuoja dovaną taip, kaip jam patinka. Kodėl tėvai liepia jas dailiai išpakuoti? Kas tai? Taupumas? O vaikui atimsite tiek malonumo!

Yra ir tokių, kurie visiškai nenori dovanų išpakuoti tuoj pat, matant kitiems, jie nori tai padaryti vieni. Turėtume gerbti vaiko norą, galbūt jis vienumoje norės pasidžiaugti. Ypač per gimtadienius, kai daug kitų vaikų, kurie irgi nori dalyvauti dovanų atplėšimo ceremonijoje. Jubiliatas gali jaustis savitai nuskriaustas, iš jo atimamas jo džiaugsmas, jis gal nori tomis dovanomis pasimėgauti vienas.

Jei jūsų vaikas kaip tik toks, pagalvokite apie tai, kaip dovanas padėti kur nors atokiau, kad jūsų mažylis galėtų jas atplėšti ir jomis pasidžiaugti be kompanijos.

Dovanojimas pagal tėvų norus

Penkiametė Austėja išpakuoja Kalėdų Senelio dovaną ir graudžiai atsidūsta: „Ne tokių Kalėdų aš tikėjausi…“

Išties netikėta dovana gali neteikti tiek daug džiaugsmo, nei ta, kurios vaikas labai norėjo, jau buvai pačiupinėjęs parduotuvėje, svajojo, kaip su ja elgsis. Tėvai dažnai daro klaidingą sprendimą: „Šitą žaislą jau visi turi, nebeįdomu, nebepirksiu, tai taip nuvalkiota, sugalvosiu ką nors įdomiau.“ Taip mes visiškai nepaisome vaiko, jeigu jis to trokšta – vadinasi, jam to reikia. Taip, galbūt ir dėl to, kad tą daiktą turi visos draugės. Bet juk vaikas nori būti kolektyvo narys ir pritapti prie jo. Kita klaida – mažylis prašo, tėvų akimis, niekučio ir jie nusprendžia nupirkti ką nors, jų nuomone, geresnio ir vertingesnio. Bet tai tik, suaugusiųjų nuomone, tas kažkas yra „geresnis ir vertingesnis“.

Dažnai tėvai elgiasi egoistiškai, jie nori, kad vaikai besąlygiškai paisytų suaugusiųjų. Dovanas atplėštų tik tokiu būdu, kuris priimtinas jiems, džiaugtųsi tik taip, kaip jie įsivaizduoja. Suaugusieji patys susikuria lūkesčių, kaip vaikas turi elgtis, kaip reaguoti, kaip džiaugtis, paskui patys ir nusivilia, maža to, supyksta. Pagalvokime apie save, ar mes patys džiaugiamės kiekviena gauta dovana? Ko gero, ne. Ir tikrai mažai kas mūsų sakome dovanotojui: „Noriu staigmenos!“ Mes dažniausiai pasakome, ko norime, net ir konkrečiai nurodome vietą, kur j1 galima nupirkti. Tik įsivaizduokite: jūs pasakote savo antrajai pusei, kad norite mėlynos suknelės, net bedate pirštu, kurios konkrečiai. O jis paima ir nuperka visiškai kitokią… Kokia bus jūsų reakcija? Juk tikrai nusivilsite, o gal net supyksite. Paskui gal atlėgsite, gal net ir dėvėsite tą suknelę, bet pirma reakcija vis tiek bus: „Aš norėjau ne tos!“ Tai kodėl vaikui neleidžiate reaguoti kitaip? Tarkim, mažylis paprašo mažos beždžionėlės, o jūs nuperkate jam kitokią – didelę, juk didelė – tai dar daugiau džiaugsmo. O vaikas gali nusivilti, nes jis norėjo ne to. Vaiko laimės koeficientas priklauso nuo to, kad jis gauna tai, ko nori, tai, apie ką svajojo, o ne tėvų „pakoreguotą“ dovaną, nors ir vertingesnę. Nori jūsų duktė jau penktos lėlės Elzos, jūs nusprendžiate, kad gana jų, jau turi. Bet tada pagalvokime apie save, jūs jau turite šešis auskarus, kam jums dar septinti, aštunti ir t. t.? Bet jums tai jų reikia. Tai kodėl neleidžiame savo vaikui norėti?

J.Bortkevičienė: „Tėvai susikuria įvairiausių įsivaizdavimų, pavyzdžiui, sako, jog labai norėtų, kad jų vaikas džiaugtųsi gavęs dovanų knygą, o patys ar džiaugiamės? Kažin kiek dabar suaugusiųjų nuoširdžiai džiaugiasi gavę dovanų knygą… Nemanau, kad tokių labai daug. Jeigu jūs patys nesidžiaugiate tokia dovana, tai kaip gali ja džiaugtis jūsų vaikas? Jeigu jūs prašote vyro kvepalų, o ne knygų, tai kodėl jūsų duktė negali prašyti dar vienos lėlės?“

Praktiški daiktai nedžiugina

Septynmetis Jonas artėjant gimtadieniui ir didžiosioms metų šventėms tėvų ir giminių maldauja: „Tik nedovanokite drabužių, prašau, prašau!“

Tėvai mėgsta dovanoti praktiškas dovanas, tas, kurių reikia, kurios naudingos, tarkime, drabužių. Ar tai vaiką nudžiugins, jis bus labai už tai dėkingas? Ko gero, ne. Nebent jūs savo atžalą paruošite, vis kalbėsite švelniai įtikinėdami: „Kaip gera būtų per gimtadienį gauti dovanų batus, ar ne? Aš tai labai džiaugčiausi, jei man kas nors dovanotų gražius batelius…“ Mes galime vaiką paruošti kiekvienai dovanai, kokia dovana bus geriausia mažyliui, priklauso tik nuo pačių tėvų. Jei vaikas šeimoje girdi: „Aš norėčiau naujos rankinės, suknelės, kvepalų ir pan.“, jis supranta, kad geriausia dovana – tai kas nors materialaus, koks nors daiktas.

„Mano pačios duktė manęs paklausė, kokia man dovana būtų pati geriausia, aš atsakiau, jog man didžiausia dovana būtų, kad ji jaustųsi laiminga. Ji man atsakė: „Aš jau laiminga, kokio daikto tu norėtum?“ – pasakoja psichologė Jūratė Bortkevičienė. – Vaikas sunku suvokti abstrakčias sąvokas: „laimė“, „džiaugsmas“, „sveikata“. Tačiau galima sugalvoti, kaip jam pateikti kaip didžiausią dovaną ir ne tokius materialius dalykus. Aš, pavyzdžiui, garsiai svajoju: „Kaip norėčiau gauti dovanų bilietus į gerą spektaklį, man jau reikia naujų įspūdžių. Jeigu Kalėdų Senelis man atneštų bilietus į spektaklį, aš būčiau pats laimingiausias žmogus.“ Taip formuoju savo vaikų požiūrį, kad ne vien materialūs, apčiuopiami dalykai gali suteikti džiaugsmą. Juk iš tiesų ne dovanos daro vaikus laimingus, o įspūdžiai“.

Vaikas jums nupiešę piešinį, galbūt ir jūs jam galite jį nupiešti? Nuoširdus palinkėjimas ant atviruko taip pat gali būti nepaprasta dovana.

Pasitaiko ir tokių vaikų, kuriems dovanos visai nesvarbios, jie tiesiog nori bendrauti. Su tokiu vaiku išpakuodami dovaną galime pasikalbėti apie dovanojimo prasmę, kad mes dovanojame dovanas tam, kad kažkam suteiktume džiaugsmo, ir dovanotojas nori tai žinoti, dėl to reikia jam padėkoti. Mes iš vaikų tiek daug reikalaujame, tačiau dažnai pamirštame, kodėl mes dovanojame dovanas – kad suteiktume dovanotojui džiaugsmo, nesitikėdami nieko mainais už tai.

Kalėdų Senelis neateis?

Keturmečio Rapolo paklausė, ko jis norėtų, kad Kalėdų Senelis padovanotų. Rapolas šaltai atšovė: „Aš esu blogas, man nieko nereikia, nieko aš nelaukiu.“

Jeigu mes belaukdami švenčių vis „karksime“: „Jei taip elgsiesi, Kalėdų Senelis pas tave neateis“, „Jei būsi blogas, negausi jokių dovanų“ ir t. t., tai vaikui vieną dieną gali trūkti kantrybė. Mes nesugebame susitarti su vaikais gražiuoju, tik gąsdiname.

Įsivaizduojame, kad mūsų vaikai visko persisotinę, visko turi ir kai gauna dovaną, net nesidžiaugia, numeta į kampą ir reikalauja ir dar. Esame įsitikinę, kad jie, persisotinę įvairiausių gėrybių, nebevertina nieko, nesijaučia dėkingi. O mes jau buvome visiškai kitokie… Manome, kad labai įžūlu, kai mažylis paklausia: „Ką tu man padovanosi?“ Tačiau kai mes patys paklausiame: „Ko tu norėtum dovanų?“, tai visiškai normalu. O iš tiesų juk vaikai dar nelabai moka gudrauti ir visada sako tai, ką jaučia.

Padovanoję dovaną mes tarsi laukiame vaiko dėkingumo. O jeigu vaikui dovana tikrai nepatiko? Vaikas – irgi žmogus, nors ir mažas, tačiau jis turi savo jausmus ir lūkesčius. Nepatiko dovana ir jis turi už ją dėkoti? Mes juk mokome jį, kad meluoti negerai, negražu, visada reikia sakyti tiesą. Vaikas paėmęs nepatikusią dovaną gali rėžti tiesiai: „Man nepatinka!“ Tada tėvams gėda, šnypščiame į ausį: „Kaip tu elgiesi? Taip sakyti nemandagu.“ O vaiko galvoje įsiviešpatauja chaosas: „Meluoti negražu, sakyti tiesą nemandagu, tai kaip man elgtis?..“ Mes dažnai sugadiname vaikui šventę savo priekaištais: „Nedėkingasis tu, tokią puotą tau iškėlėme, svečiai dovanas dovanoja, o tu kaip elgiesi?“ Mažylis gali nieko nebenorėti – nei šventės, nei dovanų. Tuo labiau kad ikimokyklinio amžiaus vaikui šventės, šurmulys, daug žmonių kelia įtampą ir vargina, jis tiesiog gali nebesuvokti, kaip elgtis, kad atitiktų suaugusiųjų lūkesčius.

Nelaužyk! Brangu!

Teta padovanojo keturmetei dukterėčiai labai gražią lėlę, mergaitei dovana patiko, tik norėjosi ją dar labiau pagražinti – pakarpyti plaukus, padažyti flomasteriais. Geroji tetulė pamačiusi, kad, pasak jos, lėlė sugadinta, pasakė mergytei: „Nebrangini žaislų, daugiau tau nieko nedovanosiu.“

Sakote, vaikai nieko nebebrangina? Bet mažieji dar nėra materialistai, tai mes, suaugusieji, tokie. Mes skaičiuojame, kiek kas kainavo, vaikai to nedaro. Mažyliams muilo burbulai gali suteikti daugiau džiaugsmo ir laimės nei brangiausia mašinytė. Padėkite prieš jį du daiktus – vieną už dešimt eurų, kitą – už šimtą, vaikas pasiims tą, kuris jam labiau patiks, ir tai nebūtinai bus brangesnis daiktas. Tas perdėtas daiktų branginimas vaikui kelia tik įtampą, su juo baugu žaisti, nes nuolat kalama: „Tik atsargiai, tik nesugadink, labai daug kainavo…“ Koks vaikui iš to džiaugsmas, jam reikia žaislą „prisipratinti“, prisitaikyti pagal save, kad jis taptų toks, su kuriuo malonu žaisti, nors ir kokia jo piniginė išraiška. Kokia tada iš tos dovanos, jei ji neteikia jokio džiaugsmo? Mes nuolat vaikus kišame į kažkokius rėmus, dovanodami dovanas: „Šita suknelė išeiginė, tik ypatingoms progoms“, „Šita lėlė labai brangi, atsargiai žaisk“ ir pan. Bet drabužius vaikai greitai išauga, su žaislais irgi nežais daug metų, tai kam gadinti dovanų džiaugsmą įvairiausiais ribojimais? Jeigu vaikas sulaužė žaislą, tai tikrai ne todėl, kad jam tai patiko daryti, greičiausiai iš smalsumo, jam buvo įdomu, kas ten, viduje, iš ko lėlė padaryta. O jeigu sulaužė iš pykčio, kalti esame mes patys, kad nemokome vaikų pykti arba nepastebime tos priežasties, kodėl taip nutinka. Atsipalaiduokime patys ir leiskime atsipalaiduoti savo vaikams, tiesiog leiskime jiems džiaugtis!

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI