Ką daryti, kai mažylis, užuot sėdėjęs prie stalo, bėgioja po visą butą purtydamas galvą, suprask, nenori valgyti? Bėgti su šaukštu iš paskos? Kodėl kai kurie vaikai nenori valgyti? Gal yra psichologinių nevalgymo priežasčių? Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė.
Beveik kiekviena mama gali papasakoti, kad kuriuo nors gyvenimo periodu jos vaikas nevalgė, tad tekdavo nukreipti dėmesį, kad pavyktų įkišti bent šaukštą košės. Kodėl taip atsitinka?
Vaikas gali atsisakyti valgyti sėdėdamas prie stalo dėl įvairių priežasčių. Gal jis per dieną jau prisiskanavo įvairių skanėstų ir nėra alkanas, gal jam neskanus maistas arba jaučia konfliktą su tėvais, kurie valgydina prieš jo valią. Mažylis, kuris maitinamas probėgomis visą dieną, be tvarkos ir režimo, praranda alkio pojūtį. Su dvejų-trejų metukų vaiku susitarti sunku, nes jis gali griūti ant žemės, spjaudytis, kandžiotis, rėkti.
Labai dažnai dėl maisto su vaiku susipykę tėvai ne ieško būdų susitaikyti su juo, o bando prisitaikyti, nusileisti ir kaip nors nejučiom primaitinti, pavyzdžiui, įjungia filmuką ir suduoda košę šaukštelis po šaukštelio. Vaikas net nepajunta, kad valgo, bet vis tiek tai daroma prieš jo valią. O konfliktas, prasidėjęs nuo maitinimo, gali suardyti visą dienotvarkę ir gerokai apgadinti tėvų ir vaiko santykius. Tokios kovos dėl maisto (vaikymasis su šaukšteliu, maitinimas nejučiomis, per prievartą) paprastai baigiasi arba dideliais vaiko pykčio priepuoliais arba, priešingai, jis tampa apatiškas, nedrįsta ko nors paklausti, nes bijo.
Neretai nevalgymas yra tik trumpas epizodas mažylio gyvenime, jis pamaištauja – ir tiek, bet mama intuityviai jaučia, kaip elgtis, kad apetitas vėl taptų geras. Būna ir taip, kad namuose nevalgo, o išėjęs į darželį kemša pilnais žandais kartu su kitais.
Kaip ir kodėl prasideda kova su vaiku dėl maisto?
Nuo pat gimimo kūdikis valgo tada, kai išalksta. Jeigu mama yra rami ir savimi pasitiki, dažniausiai jokių bėdų dėl nevalgymo nebūna. Kartais net ir mažytis kūdikis praleidžia maitinimą, nes naktį gėrė daugiau pieno ir nesijaučia alkanas arba jo toks organizmas, kad valgo mažiau, nei rašoma knygose. Nereikia pamiršti, kad kiekvienas vaikas kitoks. Yra mamų (dažniausiai jos savimi nepasitiki), kurios jaučiasi nevisavertės, jeigu kūdikis atsisako valgyti. Taip ir prasideda nesąmoninga kova, noras įrodyti pačiai sau, kad yra gera mama. Dažniausiai tėvai nesuvokia, nepastebi, kad namuose prasidėjo konfliktas su mažyliu. Mama neįsiklauso į vaiko norus ir sako, kad jis turi valgyti. Ji negali pakelti vidinės įtampos, jeigu mažylis lieka nevalgęs. Tačiau kas gali atsitikti, jeigu vaikutis liks be pietų ar pusryčių? Galų gale jis taip pasirinko.
Vaikai gana anksti nori patys valgyti, bet iš pradžių jiems sunkiai sekasi. Neleisdamos to daryti nesukeliame priešiškų jausmų?
Apie antruosius gyvenimo metus vaikas labai nori būti savarankiškas. Jaučia poreikį pats rengtis, eiti, lipti, aišku, ir valgyti. Mažylis labai džiaugiasi, kad gali pats tai daryti. Maža to, šiuo periodu jis nepriima niekieno pagalbos. Labai gerai, jeigu tėvai sustiprina vaikučio norą būti savarankiškam ir padeda jam taip, kad šis nė nepajunta pagalbos. Žinojimas, kad pats kažką padarė, yra labai svarbus. Gaila, bet ne visi tėvai savo mažyliui leidžia augti savarankiškam. Vienas vaikas susitaiko, sėdi su seilinuku nuleidęs rankas, išsižioja „pagal komandą“. Kitas nė už ką nesileidžia mamos maitinamas: spjaudosi, pyksta arba išvis atsisako valgyti. Taip „užverda“ karas, nes mažylis nori pats, o mama – kuo švariau ar „teisingiau“. Mama bėgioja su šaukšteliu, o vaikas purto galvą ir nevalgo. Mama mano, kad išalkęs paprašys valgyti, o kai paprašo, pasijuokia: „Matai, jau užsimanei valgyti.“ Taip dar labiau sustiprinamas priešiškumas.
Manau, reikia nepamiršti, kad ankstyvieji maitinimosi įpročiai turi įtakos vėlesniam gyvenimui. Todėl labai svarbu, kad mažylis išmoktų laiku pavalgyti ir laiku paragauti naujų produktų. „Netvarkingas“ valgymas ankstyvoje vaikystėje vėliau gali virsti nutukimu, bulimija ar kitais sutrikimais.
Būtų gerai, jei pagimdžiusi kūdikį mama po truputį jau pratintųsi prie minties, kad jis taps vis savarankiškesnis, kad vaikutis irgi turi vidinius poreikius ir net ir mama ne viską žino apie savo kūdikį.
Būna ir taip, kad valgo tik vieną ar kelis produktus, kodėl?
Taip, būna ir taip, kad vaikas nevalgo praktiškai nieko, tik vieną ar kelis produktus. Tai gali nulemti kelios priežastys. Pasitaiko maistui išrankių vaikų, kurie nevalgo tų produktų, kurių nemėgsta, arba intuityviai atsisako tų, kuriems yra alergiški. Paprastai valgo mėsą, o bulves palieka, arba, priešingai, tarsi žinotų, kad taip sveikiau. O mama, teta ar močiutė bando per prievartą „įkišti“ ir vieną, ir kitą. Pasitaiko, kad mažylis „bijo“ kokio nors produkto, nes buvo juo paspringęs.
Išrankumas maistui gali rodyti, kad vaiko ir tėvų santykiai nekokie. Mažylis maždaug iki penkerių metų amžiaus prisiriša prie mamos, tėčio ar senelių. Bet jeigu su jais bendraudamas jaučiasi nesaugiai, nesuprastas ir neišklausytas, gali prisirišti, pavyzdžiui, prie buteliuko pieno ar duonos riekės. Tokių vaikų maistas būna labai vienodas, kartais tik iki dešimties produktų. Vaikui, išaugusiam iš kūdikystės amžiaus, jau nepakanka vien tik košių ar pieno. Tačiau valgydamas vienodą kasdien tą patį maistą jis jaučiasi saugus.
Jeigu maitinimosi režimas yra išderintas, kaip grįžti į vėžes, įpratinti maitintis „tvarkingai“?
Vaikai labai greitai išmoksta manipuliuoti tėvais. Kuo vaikas guvesnis, tuo lengviau sugeba apsukti mamą aplink pirštą ir išsireikalauti ar nugvelbti tą kąsnį, kuris jį domina. Jeigu mažylis išmoko aplandžioti kampus ir pasisotinti sausainiais, saldainiais ar iš tėvų lėkštės, padėtį pakeisti nėra lengva. Mažyliui nepasakysime: „Pradėk gerai valgyti.“ Pirmiausia reikia, kad tėvai iš tikrųjų norėtų sureguliuoti vaiko mitybos įpročius. Maitinimosi režimo atnaujinimas yra ilgas ir sudėtingas procesas tiek tėvams, tiek vaikui. Reikia nusiteikti, kad mažylis priešinsis, verks ir bus nelengva atsispirti jo ašaroms.
Pirmiausia tėvai turėtų nesileisti manipuliuojami, neduoti jokio maisto tarp svarbiausių maitinimų (nei obuolio, nei duonos), išskyrus nesaldintą virintą vandenį ar nesaldintą arbatą troškuliui numalšinti. Šio principo reikia labai griežtai laikytis visiems. Maistą verta pradėti gaminti iš tų produktų, kuriuos vaikas labiausiai mėgsta. Taip pat svarbu sukurti ritualą. Nereikia iškart pulti maitinti pabudusio mažylio, tegul pažaidžia ir išalksta. Jei nepavalgė, duoti valgyti per kitą maitinimą.
Svarbu iki maitinimo režimo sureguliuoti tėvų ir vaikų santykius. Ta nematoma kova, apie kurią kalbėjau, atsiskleidžia dažniausiai žaidžiant, todėl neretai pirmiausia taisomi bendravimo santykiai ir pirmiausia stebima, kaip mama su mažyliu žaidžia, o tik vėliau mityba. Konflikto, kuris jau yra, negalima dar labiau didinti. Jeigu bėda rimta, padėti gali specialistas, patiems sunku tai padaryti.
Atmintinė tėvams:
– ryte pabudusiam vaikui leiskite pažaisti ir išalkti, nepulkite iš karto maitinti;
– nesivaikykite po namus su šaukšteliu;
– blogai valgyti gali dėl to, kad jau prisivalgė sausainukų, saldainiukų ir pan.;
– būtinai leiskite valgyti savarankiškai, kad pajustų džiaugsmą, kaip tai malonu;
– jei neskanu, neverskite valgyti;
– pasistenkite pakalbėti ir išsiaiškinti, kodėl nenori valgyti.
