Kodėl kūdikis pravirksta mums išėjus iš kambario?

Daugumą erzina ir liūdina, kad vaikas pradeda verkti: „Tą pačią akimirką, tik paliktas vienas lovytėje, ima rėkti taip, kad prikeltų numirėlį.”

Kai kuriems ugdymo specialistams šis prigimtinis bruožas yra nemalonus ir, jų manymu, vaiko „egoiz­mą” būtina įveikti arba neleisti tokiems „ketinimams” atsirasti. Reikėtų išmokyti palaukti, kol vaikų noras bus patenkintas. Kodėl negali būti bent kiek kantresni ir palaukti šiek tiek ilgėliau? Būtų visai suprantama, jeigu motinų paliktiems kūdikiams imtų darytis kiek neramu po kokio ketvirčio valandos, po pusvalandžio pravirktų, o po poros valandų ašaros lietųsi upeliais.

Manytume, kad taip elgtis logiška ir suprantama. Juk ar ne taip elgiasi suaugusieji ir vyresni vaikai, kai tik „išmokome” kantrybės? Tačiau kūdikiai ima verkti iš visos širdelės, vos tik atskirti nuo mamos, po kelių minučių verkia dar garsiau (tarsi tai būtų įmanoma!) ir liaujasi tik išsekę, kai nebepajėgia verkti. Tai nelogiška!

Priešingai. Verksmas nedelsiant yra „logiškas” pri­sitaikymo elgesys, milijonus metų vyravęs dėl natūra­liosios atrankos, nes padėjo individams išgyventi. Jei­gu gentyje prieš tūkstančius metų kūdikis imdavo verkti iš visų jėgų, motina greičiausiai tučtuojau paim­davo jį ant rankų.

Ši motina nepriklausė jokiai kultūrai, nepropagavo jokios religijos ir nieko nenutuokė apie sąvokas geru­mas, kilniaširdiškumas, pareiga ar teisingumas, vaiką pri­žiūrėdavo ne todėl, kad laikė pareiga ar kad būtų bijo­jusi patekti į kalėjimą arba pragarą. Verksmas pažadin­davo stiprų, nenugalimą norą prieiti ir nuraminti. Jeigu kūdikis pirmas penkiolika minučių gulėtų tyliai, vėliau pradėtų truputį verkti, o po poros valandų rėk­tų iš visos gerklės, motina galbūt jau būtų per toli ir neišgirstų. Vaikui imti verkti vėliau būtų visiškai ne­naudinga ir, ko gero, net prišauktų pavojų – tais lai­kais, kaip ir šiomis dienomis, kūdikio rauda hienų au­sims yra tikra muzika.

Apie tai pamąstę suprastume, kad mes, suaugusieji, atsiskyrę nuo mylimo žmogaus, „logiškai” ir „supran­tamai” elgiamės (ir po truputį „irztame”) tik tada, kai tikime, jog jis sugrįš. Štai jūsų penkiolikmetė duktė mokykloje. Tai, kad per pamokas ji ne su jumis, nė ma­žumėlę jūsų nejaudina: kuo puikiausiai žinote, kur ji yra ir kada grįš. (Ar jūsų dvimetis sūnus žino, kur esa­te ir kada grįšite? Net jeigu galėtumėte pasakyti, nesu­prastų!)

Įsivaizduokite: duktė vėluoja grįžti pusvalandį, jūs randate pateisinimų („Autobusas vėluoja, šnekučiuoja­si su draugais, greičiausiai nuėjo nusipirkti rašiklio…”). Dar po pusvalandžio imate pykti („Jau tie vaikai šitaip nepagalvoja, juk galėtų bent paskambinti, ar ne tam nupirkau mobilųjį telefoną…”). Jeigu vėluotų dvi ar tris valandas, skambintumėte jos draugams – gal nuėjo pas juos į svečius. Jeigu duktė negrįžtų ir po penkių valandų, verktumėte ir skambinėtumėte į ligonines klausdama, ar jį nepakliuvo į avariją. Nepraėjus dvyli­kai valandų, verktumėte dar labiau ir skambintumėte policijai, o ši pasakytų, kad daug paauglių dingsta dėl įvairių priežasčių ir beveik visi grįžta per tris dienas. Tas tris dienas kabinsitės į šią viltį kaip skęstantis šiaudo. Bet verksite vis labiau ir, pasibaigus savaitei, būsite gyvas nevilties atvaizdas.

O dabar įsivaizduokite, kad su savo penkiolikmete dukra susikivirčijote, išgirdote daug skaudžių žodžių ir kaltinimų, galiausiai į kuprinę ji susigrūdo kelis drabu­žius, išrėkė: „Nekenčiu tavęs, nekenčiu jūsų visų, mane vemti verčia nuo šitos šeimos, daugiau čia nebegrįšiu, nenoriu jūsų matyti” ir, trenkusi durimis, išėjo.Kiek valandų lauktumėte visai laimingi ir visiškai ramūs, kol pradėtumėte verkti? Ar kartais nepravirk­tumėte dukteriai dar neišėjus, ar nesektumėte laiptais žemyn, ar nebėgtumėte gatve iš paskos, ar nemėgintu­mėte sulaikyti, nors kaimynams po langais surengėte tokį spektaklį, ar nesiklauptumėte prieš ją ant kelių ir nemaldautumėte neišeiti, ar nebėgtumėte iš paskos, kol visai nusigaluotumėte?

Ar taip elgdamiesi laikytumėte save infantiliais ar egoistais? Kaip manote, ar išgirstumėte kaimynus sa­kant: „Žiūrėk, kokia išlepinta mama, jos duktė išėjo vos prieš kelias minutes, o ji jau isteriškai rauda. Neabejoju, kad ji tik siekia jos dėmesio”?

Taip, nesunku būti kantriam, jeigu žinote, kad jūsų mylimas žmogus grįš. Bet tikrai nebūtumėte tokie kantrūs, jeigu bent kiek abejotumėte. O jeigu esate vi­siškai įsitikinę, kad mylimas žmogus negrįš, tada, ži­noma, nereikia ir kantrybės.

Kad išgyventumėte tokią sceną, nėra jokio reikalo laukti penkiolikos metų. Duktė jau dabar taip daro pa­liekama. Ji dar per maža suprasti, ar grįšite, ar ne, ka­da grįšite, kaip toli nuo jos būsite. Tarsi saugiklis vei­kia instinktai, kuriuos ji paveldėjo iš protėvių per tūkstančius metų: reaguoja kaip į blogiausią galimą variantą. Palikta verkia taip, lyg išeitumėte amžiams (pagalvokite apie mamas, kurios mėgina „nuraminti” vaikus sakydamos: „Jeigu būsi blogas, mamytė išeis”, „Jeigu būsi neklaužada, mamytė nemylės”).

Per trejus, ketverius ar penkerius metus duktė jau pradės suprasti, kad mama tikrai grįš, ir pamažu iš­moks būti ramesnė ilgesnį laiko tarpą. Bet ne todėl, kad būtų „ne tokia egoistiška”, ir tikrai ne dėl to, kad būtumėte „išmokę palaukti, kol jos norai bus patenkin­ti” pagal knygoje pateiktą patarimą.

Naujagimiams reikia fizinio ryšio; bandymais įro­dyta, kad per pirmąją valandą vos gimę kūdikiai, pa­likti lovelėse, verkia dešimt kartų daugiau už mamos laikomus ant rankų.Po kelių mėnesių jiems greičiausiai pakaks tik akių kontakto. Vaikas bent valandžiukę bus laimingas, jei­gu galės matyti, kaip jam šypsotės ir kartkartėmis ką nors pasakote. Prieš daugybę tūkstančių metų mėnesio kūdikiai tikriausiai visiškai nesiskirdavo su motina – tada jie būtų buvę palikti ant žemės nuogi.

Šiomis dienomis kūdikiai jaukiai suvystyti ir, nors instinktai sako, kad būtų daug geriau kieno nors ran­kose, jie tokie supratingi ir taip nori įtikti, kad daugu­ma nusileidžia ir sutinka pabūti kelias minutes kėdu­tėje. Bet tą akimirką, kai dingstate iš kūdikio regos lauko, pradeda „rėkti taip, kad prikeltų numirėlį”. Ak, kiek sykių esu girdėjęs mamas taip sakančias! O juk prieš tūkstančius metų kūdikių, į kurių verksmą nebu­vo atsiliepta, laukdavo mirtis.

Žinoma, šiandienė vaikų augimo aplinka labai ski­riasi nuo tos, kai evoliucionavo mūsų rūšis. Vaiką pali­kusios lovelėje, žinote, kad jis nesušals ir neperkais, sienos ir lubos saugos nuo vėjo ir lietaus, jo nesuės vil­kai ar žiurkės, neapniks skruzdėlės; juk esate vos už kelių metrų gretimame kambaryje ir, tik jam pravir­kus, iš karto atlėksite. Bet vaikas to nežino ir negali ži­noti. Jis elgiasi visiškai taip pat, kaip paleolito laikų kūdikis.

Bijo ne vilkų (net nenutuokia, kad jų esama ar kad jie nyksta). Jis išsigąsta, nes paliekamas vienas. Verks­mas rodo ne tikrą pavojų, bet tai, kad jis liko vienas. Pa­likti vieni kūdikiai verkia, nors netoliese ir nėra vilkų.

Taigi ar po daugybės metų evoliucijos dabartiniai vaikai skiriasi? Ar jiems daugiau nereikia būti su mu­mis, ar jie patenkinti palikti vieni? Greičiausiai ne.

Savaime suprantama, kūdikių elgesys skiriasi; kai kurie, vos akimirksniui palikti vieni, ima beviltiškai verkti, kiti verkia labai mažai arba neverkia visai. Šie skirtumai yra genetinio pobūdžio; genų nulemtą elgesį po kelių savaičių ima veikti aplinka ir patirtis, todėl kūdikio elgesys keičiasi (vakarietiškose visuomenėse kūdikiai daug laiko praleidžia lovelėse ir verkia daug dažniau negu kūdikiai visuomenėse, kur juos didžiąją laiko dalį nešioja ant rankų).

Augdamas kūdikis ima skirti, kai paliktam vienam gresia ir kai negresia pavojus. Vaikas pabus namie, kol būsite parduotuvėje, bet jeigu pasiklys prekybos cen­tre, apsipils ašaromis ir manys, kad jį palikote. Verkti būtų beprasmiška, jeigu motinos nebūtų genetiškai užprogramuotos atsiliepti į verksmą. Ver­kiančio kūdikio garsas suaugusiesiems skatina stiprų impulsą. Motiną, tėvą, net svetimus žmones šis garsas jaudina, kelia susirūpinimą, nerimą, jie imasi ko nors jam nuraminti: žindo, veda pasivaikščioti, pakeičia sauskelnes, paima ant rankų, šilčiau aprengia arba nu­rengia – bet ko, kad tik nustotų verkti. Jeigu verkia la­bai garsiai ir be atvangos, tėvai kūdikį veža į skubios pagalbos skyrių ir dažnai tam būna rimta priežastis.

Kai verkiančio kūdikio negalime nuraminti, susier­ziname dėl bejėgiškumo. O kaip būna, kai girdime verkiantį kaimynų kūdikį? Socialinis diskretiškumas neleidžia kištis ir pyktis tik dar labiau stiprėja („Ir ką tėvai sau galvoja?”, „Ar jie nieko nesiims?”, „Tas vaikas išlepintas, mūsų vaikai niekada neverkia!”). Daug kai­mynų kritikuoja mamas, kad vaikai verkia „per gar­siai”, joms už nugarų ar į akis, kai kurie net pasibel­džia į duris ir skundžiasi.

Ne kartą esu girdėjęs mamas sakant: „Gydytojas pa­tarė palikti jį verkti – esą jis bando mano ribas, bet ne­galiu, nes kaimynai skundžiasi.” Kūdikio verksmas kelia kur kas daugiau nemalonių jausmų, negu durų skambutį mygiantis žmogus arba sunkiojo metalo ro­ko klausantis paauglys, net jeigu decibelų lygis toks pats.

Ar paliksite kūdikį verkti, o patys žiūrėsite televi­zorių, gaminsite valgį, skaitysite knygą ar kalbėsitės su sutuoktiniu? Ar galėsite klausytis vis garsesnio, atkaklesnio, vis labiau širdį draskančio verksmo, pra­siskverbiančio pro popieriaus plonumo kai kurių šiuo­laikinių butų sienas, ar galėsite tai kęsti penkias, de­šimt, trylika, devyniolika minučių? O jei kūdikis pradės skausmingai rėkti, lyg kosėtų ar vemtų? Ar kai staiga liausis verkti, nė kiek ne lengvesne širdimi imsi­te įsivaizduoti, kad jis nustojo kvėpuoti, tada pabalo, o paskui pamėlynavo? Ar tada tėvams jau leidžiama bėgti prie kūdikio, ar tai vis dar laikoma „jo užgaidų tenkinimu”?

***

Ištrauka iš gydytojo Carlos González knygos apie vaikų auginimą “Pabučiuok mane” (leidykla “Briedis”).

Prieraišiosios tėvystės šalininkas gydytojas Carlosas Gonzálezas ragina tėvus pakeisti požiūrį į vaikų auklėjimą. Jis pataria labiau pasitikėti savo instinktais, o ne kažkieno nustatytomis taisyklėmis. Autorius savo knygoje argumentuodamas pateikia svarbiausius principus, padėsiančius užmegzti glaudų ryšį su vaikais ir auginti juos laimingus.