TavoVaikas.lt portalo redakcija gavo skaitytojos laišką, kuris skiriasi nuo daugumos gaunamų. Du vaikučius auginanti mama prisipažįsta, kad nesijaučia laiminga.
Esu 31 metų dviejų mažyčių mergaičių (3,8 m ir 8 mėn) mama. Šiuo metu išgyvenu labai nelengvą periodą, tačiau susidūriau su nuostata, kuri vis dar vyrauja mūsų visuomenėje, kad esi prasta mama, gal net tokiai moteriai nederėtų išvis turėti vaikų, jei nesidžiaugi šiuo nuostabiu gyvenimo periodu… Skaudu, nes tikrai neturėčiau jaustis prasta mama, kadangi visiškai atsiduodu savo dukrytėms, rūpinuosi jomis, lavinu, nuolat kalbu su jomis, seku pasakas,gaminu valgyti, slaugau sergančias, mokau įvairiausių dalykų, naktimis glaudžiu ir myluoju kažką susapnavus, dar rūpinuosi namais, vyru… Ir taip, po viso to ką išvardinau dažniausiai neskrajoju padebesiais, nedžiūgauju kaip nuostabu būti mama, dažniausiai esu pavargusi, pikta, liūdna, kartais net isteriška ar puolusi į paniką, kad negaliu jaustis laiminga, nes juk tokia turėčiau jaustis, ar ne???
Pradėsiu nuo pradžių, mano nėštumai nebuvo lengvi ir kupini džiaugsmo, abiem atvejais vėmiau be galo ir be krašto, ne kartą ar du per dieną, nesuskaičiuočiau turbūt kiek kartų, lašinės buvo patys geriausi draugai, tik jų dėka bent šiek tiek būdavo lengviau. Tačiau niekis, tas periodas praėjo, pasimiršo, tapau mama, o tada prasidėjo kitas etapas. Bemiegės naktys, maitinimai, sauskelnės, diegliukai, slogytės, kosuliukai ar dar
kas…
Visa galva pasinėriau į motinystę, mano namuose nėra nei mamų, nei tetų, sesių ar dar kažko, kas galėtų padėti, viską darau viena pati, nes vyras nuo ryto iki vakaro dirba. Be viso šito, netekau savo mylimo tėčio, kuris iš gyvenimo išėjo per anksti, bet nieko pakeisti, deja, kartais negali…
Norėčiau gedėti, nes buvome be galo artimi, tačiau neturiu net tam laiko, privalau būti gera mama savo dukrytėms… Ir esu, tikrai esu, nes net springdama ašaromis jomis rūpinuosi nei trupučio ne mažiau, toliau gaminu, maitinu, lavinu, seku pasakas, netgi šoku ir dainuoju, nors to ir nenoriu, bet negaliu juk savo mažoms dukrytėms pasakyti: “Mielosios, man labai sunku, man širdelę skauda”. Juk jos nesupras ir tik nuliūs, kad jų mamytė neskiria pakankamai dėmesio.
Dažnai norisi kaukti, klykti nesavu balsu, nes man sunku, patikėkit tikrai nuoširdžiai sakau – man sunku būti mama. Žinoma, aš niekada nekeisčiau savo gyvenimo į jokį kitą, nes dievinu savo šeimą, savo nuostabias dukrytes, bet noriu atvirai prisipažinti, kad kartais be galo noriu kažkur pabėgti, pasislėpti ir gauti bent kelias valandas tylos ir ramybės…
Išeini į lauką ar parduotuvę, susitinki kitą mamytę, kuri tiesiog spindi – makiažas, manikiūras, šukuosena ir džiaugsmu spinduliuojanti išvaizda. Pati jai net iš tolo neprilygčiau, nes net galvą nepamenu kada ploviau…Paklausus, kaip sekasi, išgirsti, kad puikiai, kad motinystė “veža”, ir tada pasijunti menkysta, nevykėle, imi graužti save, kodėl ir tu negali atrodyti taip, kodėl nespinduliuoji laime?
Taip, vyras dažnai pagiria, kad esu nuostabi mama, kad mano dėka mūsų dukrytės auga ir lavėja, bet tokia nesijaučiu, nes juk kitoms sekasi dar geriau.
Įsijungusi TV laidą apie vaikus pamatau, kad motinystė yra nuostabi, kad mamytė, augindama tokio pat amžiaus vaikučius, sugeba dar ir į būrelius suvežioti vaikučius ir grįžusi dar su vyresniuoju vaikučiu užsiima rankdarbiais, smagiai pakalbindama mažesnįjį vaikiuką, ir vėl jaučiuosi prasta mama, nes to nesugebu…
Susitikusi žmogų, kuris neturi vaikų, išgirstu: “Tai kada susibėgsime?”. Atsakau, kad sunku pasakyti, nes dabar nelengvas periodas tau ir tavo šeimai, kad viskas, ko nori, tėra tyla ir ramybė, išgirsti, kad tai labai keista, nes aplinkui apstu pavyzdžių, kurie turi vaikų ir spėja su draugais susitikti, pabendrauti…
Ir suvoki, kad niekas tavęs nesupranta, esi viena prasta mama tobulųjų pasaulyje… Privalai vaidinti, kad tau viskas gerai, kad viskas nuostabu, o jei nenori vaidinti, apsimetinėti, turi atsiskirti nuo visų, nes taip bus lengviau, o tada vėl lieki nesuprasta, keista, galbūt kažkas pasakys, kad jei tau taip sunku, tai visai nereikėjo turėti vaikų…
Bet aš vaikų noriu, juos myliu ir žinau, kad šis sunkus periodas praeis, kad bus lengviau, ir mano dukrytės bus puikus įrodymas, kad aš buvau ir esu gera mama.
Toks mano laiškas ir prisipažinimas Jums… Pasakykite, ar tikrai visoms taip lengva, ir ar tikrai esu tokia prasta mama?
