Ateina metas, kai iki tol nieko negailėjęs vaikas staiga pradeda nesidalyti savo žaislais. Kad ir ką imtų į rankas, viskas tampa: „Mano!“ Kitiems vaikams neleidžia prieiti prie mamos, paliesti jo daiktų. Kodėl mažylis staiga tampa savanaudis? Ar išaugs šią savybę? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
Kažkada stebėjau mergytę, kuri smėlio dėžėje žaidė su savo močiute. Kai prie tos pačios smėlio dėžės priėjo berniukas, mergaitė nieko nelaukusi pareiškė: „Čia mano močiutė, mano kibirėlis, mano žaisliukai ir smėlio dėžė… MANO.“ Močiutė net garsiai nusistebėjo: „Kokia egoistė mano vaikaitė…“
Viskas mano
Tai ne egoizmas, o įprastos vaiko raidos etapas. Maždaug apie antruosius– trečiuosius gyvenimo metus vaiko žodyne atsiranda žodelis „aš“. Tada viskas, ką mato, tampa „mano“. Paprastai vaikai labai pabrėžia sakydami: „Mano žaislas, mano mama, mano mašinytė…“ Taip elgiasi, kad niekas nedrįstų kėsintis į jų nuosavybę. Labai svarbu, kad vaikas išties turėtų savo asmeninių daiktų, kuriais be jo sutikimo negalėtų pasinaudoti kiti šeimos nariai. Paprastai dvimetukas jau supranta, kad ne visi daiktai yra jo, bet gali užsinorėti juos pasisavinti. Nes nori, kad jo daiktų būtų daug. Tai susiję su asmeninėmis ribomis ir noru jas kaip įmanoma labiau praplėsti. Todėl reikėtų jam paaiškinti, pavyzdžiui, kad šis žaislas yra tavo, o kitas ne tavo ir imti jo negali. Dvimetukas jau labai nori bendrauti su bendraamžiais ir ne visada pavyksta gražiai žaisti kaip tik dėl to, kad atiminėja kito žaislus. Kol vaikas nesupranta, kad ne viskas priklauso jam, tėvai turėtų įsikišti ir paaiškinti, kad privalo grąžinti žaislą.
Mokomės dalytis
Paprastai iki 6–7 m. mažylis suvokia, kas priklauso jam, o kas yra ne jo. Ir išmoksta dalytis. O dvejų–trejų metų pyplys gali imti ką panorėjęs parduotuvėje ir nesuprasti, kad negerai elgiasi. Dažnai galima pastebėti vaiką, kuri nuo lentynos pasiima žaisliuką ir nešasi jį. Jis užsigeidė ir mano, kad tai jo žaislas. Nors tai natūralus raidos etapas, tėvams nereikėtų nekreipti į tai dėmesio, priešingai, iškart paaiškinti: „Tas žaislas ne tavo ir imti jo negali.“ Namuose irgi vaikas turėtų pajausti ribas, jeigu ima mamos (tėčio, brolio, sesės) daiktus, reikia jam aiškiai pasakyti, kas yra jo, o kas mamos ir tėčio. Taip mažyliui padėsime suvokti, kad nėra visagalis, kaip jam iki šiol atrodė. Jis pradeda pastebėti, kad tėvai turi savo daiktus, savo poreikius, ribas ir erdvę. Vaikas, kurį labai lepinsime ir nedrausime jam imti svetimų daiktų, augs savanaudis. O kam patinka savanaudžiai? Tokie vaikai mokykloje yra atstumti, paauglystėje turi daug bėdų, nes niekas nenori su jais draugauti. Todėl verčiau nepražiopsoti šio laiko ir neleisti, jeigu atiminėja kastuvėlį iš draugo, nenusileisti, jeigu ima jūsų lūpų dažus ir t. t
Labai gražu stebėti tuos mažylius, kurie būdami kokių trejų metukų jau klausinėja mamos: „Ar man galima imti?“, „Ar galima suvalgyti?“ Tai rodo, kad vaikas jau suvokia savo ribas, žino, kad ne viskas jam priklauso. Ir, priešingai, mažylis, kuris į svečius atėjęs eina, lipa, ima, dar nėra susiformavęs savo paties ribų. Kuo vėliau pradėsime jam aiškinti, kad ne viskas yra jo, tuo ilgiau tai užtruks.
Skaudi patirtis
Nėra lengva vaikui suvokti, kad jam priklauso ne visi pasaulio žaislai, kad mama reikia dalytis su sese, kad tėtis apkabina mamą – ne jį. Bet tai nieko keista. Jausmas, kurį mažylis patiria, kai jam iš rankų atimamas žaislas ir pasakoma: „Atiduok – ne tavo“, yra skausmingas. Įsivaizduokite, kad eidami gatve susiduriate su kitu žmogumi kaktomuša. Juk skauda. Lygiai taip vaikas pajunta psichologinį skausmą – jis kaktomuša atsitrenkia į kito žmogaus ribas. Skaudu, todėl neretai vaikai verkia, kai neleidžiame jiems imti to, ko užsigeidė.
Mokyti vaiką reikia savo pavyzdžiu. Nes jeigu tėvai neturi ribų ir lenda į vaiko stalčius, jo erdvę, neatsiklausę išmeta piešinius, ir atžalai nesugebės užbrėžti tokių ribų. Tada jis nuo mažų dienų pradės konfliktuoti su tėvais. Kitas kraštutinumas – tėvai išmeta vaiko žaislą, suplėšo piešinius ir pan. Ketverių–penkerių metukų atžala be galo skaudžiai reaguoja į tokį gimdytojų vandališką elgesį. Vaikas turi suvokti, kad ne viskas yra jo, bet ir turėti savo daiktų, savo erdvę, į kurią niekas nesikėsina. Todėl ribokite vaiko norą gauti viską, ko užsigeis, tačiau nepamirškite, kad jam svarbu turėti ir savų daiktų.
Dalytis gražu
Maždaug apie trečiuosius–šeštuosius gyvenimo metus (kai atsiranda suvokimas, kad ne viskas „mano“) vaikai „atranda“ dar nepatirtą jausmą, kad labai gražu pasidalyti savo daiktais. Vaikas pastebi, kad tėtis džiaugiasi, kai leidžia broliui pačiupinėti mašinytę, kad mama šypsosi, kai duoda kaimynų mergytei pažaisti su savo lėle. Su tokio amžiaus vaiku jau galima susitarti ir pasakyti, kad eisime į svečius ir tikimės, jog pažaisi su savo draugais, kad leisi pažaisti savo žaislais, o tau leis išbandyti tokius, kokių neturi namie. Aišku, vaikai ir lieka vaikai ir nereikia tikėtis, kad išmokę dalytis atiduos savo išaugtus žaislus labdarai. Vis tiek tie žaislai yra jo. Vaiko pasaulis vis dar sukasi apie jį patį ir pats sau jis yra svarbiausias. Todėl būtina pagirti už gerus darbus, ypač jeigu neatėmė iš kito žaislo, nors labai jo norėjo, arba jeigu leido pažaisti draugui su savo mėgstamiausia mašinyte. Apskritai kuo labiau tėvai giria savo vaiką – tuo lengviau jam išgyventi nemalonumus. Ir kai už gerą elgesį apdovanojame gerais žodžiais, vaikas pradeda suprasti, kaip dera elgtis, išmoksta susilaikyti nepaėmęs ne savo žaislo. Juk maloniau girdėti mamos ir tėčio žodžius, koks jis šaunuolis, nei paimti žaislą ir nesulaukti tėvų pritarimo.
