Devyni mėnesiai – ne tik išbandymas moters fiziniam kūnui, bet ir jos vidiniam pasauliui. Keičiasi iki tol nusistovėjęs gyvenimo ritmas, prioritetai, santykiai su vyru. O kada moteriai prabunda motiniška meilė? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Marija Vaštakė.
Skaitytoja klausia:
„Su vyru laukiame pirmo vaikučio. Susituokę esam antri metai, o prieš tai dar trejus buvome drauge. Apie vaiką kalbėjome jau seniai, planavome jį ir tikrai apsidžiaugėme, kai nėštumo testas parodė dvi juosteles. Šiandien man eina 23 –a nėštumo savaitė. Savijauta gera, jaučiuosi irgi gerai, tik mane neramina toks klausimas – ar normalu kol kas nieko nejausti vaikui? Kol kas nejaučiu kažkokių ypatingų motiniškų jausmų vaikui, nežinau, gal man reikia pirmą jį pamatyti, palaikyti rankose? O gal tai reiškia, kad esu nepasiruošusi motinystei ir susilaukti vaikučio mums dar per anksti?“
Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Marija Vaštakė.
Mane visuomet domino ribinės/tarpinės žmogaus būsenos. Ką išgyvena žmogus tarp gyvenimo ir mirties? Ką išgyvena žmogus savo gimimo momentu ? Ką išgyvena moteris, kuri pamažu tampa mama? Kada užgimsta motinystės jausmas? Logiškai mąstant, galima būtų sakyti, kad tikras motiniškas jausmas kūdikiui atsiranda tuomet, kuomet kūdikis gimsta, kuomet moteris gali ji laikyti rankose, maitinti, globoti, myluoti. Tačiau nėštumo psichologijos knygose rašoma, kad šis jausmas užgimsta anksčiau, kai kūdikis dar yra moters įsčiose.
Kiekviena moteris yra individuali ir ryšį tarp savęs ir kūdikio pajunta skirtingais laikotarpiais. Vienoms šis jausmas atsiranda pirmosiomis neštumo dienomis, kitoms – pradėjus jausti kūdikio judesius, trečioms – pamačius kūdikį ultragarso nuotraukoje, daliai moterų – kūdikiui gimus. Būna atvejų, kuomet šis jausmas atsiranda ir dar vėliau. Taigi, vieno vienintelio standarto nėra. Motiniška meilė yra viena didžiausių žmonijos paslapčių, kadangi jos šaknys slypi labai giliai – mūsų protėviuose gyvūnuose. Atsiprašau Darvino teorijos priešininkų– tai tas pats motiniškas instinktas, kuris stumia gyvūnus aukoti savo gyvybę vardan mažylio gyvybės išsaugojimo. Taip, pas mus, žmones, viskas yra labiau civilizuota, kadangi mes turime moralės normas, kultūrinį paveldą, išsiauklėjimą. Bet pagrindas yra instinktas.
Psichologai teigia, kad motiniškas instinktas gimsta kartu su mergaite, tik į paviršių jis iškyla skirtingu laiku. Ir tai priklauso nuo ankstyvosios patirties. Jei vaikystėje mergaitė patiria daug skriaudos iš mamos, jei santykiai tarp mamos ir dukros nesusiklosto artimi, tikėtina, kad jai motinystės instinktas atsiras vėliau. Tokios mergaitės taip pat (kaip ir visos) turi šį instinktą, tik jį pažadinti būna sunkiau, jis atsiranda vėliau.
Gydytojai teigia, kad tikrasis motinystės jausmas dažniausiai atsiranda nėštumo pabaigoje, kuomet mažylis jau yra gerai apčiuopiamas arba kai jam gimus moteris pradeda maitinti krūtimi. Tuo metu moteris pradeda jausti save ir kūdikį kaip vieną organizmą. Įvairiuose forumuose yra labai daug nėštukių pasakojimų, kuomet jos nejaučia ryšio su kūdikiu nėštumo laikotarpiu. Neretai su šiuo klausimu moterys ateiną į konsultaciją pas psichologą. „Ar tai normalu, kad aš nejaučiu ryšio su kūdikiu“, „ar aš esu subrendusi tapti mama?“ – ir nesvarbu, kad vaikas buvo planuotas ir laukiamas, kaip ir klausimo autorės. Tuomet aš tiesiog siūlau moterims atsipalaiduoti ir nekankinti savęs tokiais klausimais, nes abejonės įneša papildomo nerimo, kurio ir taip daug šiuo pereinamuoju laikotarpiu.
Aš moterims siūlau labiau stebėti save, rašyti dienoraštį, aprašant savo pojūčius, aprašant savo mintis: kaip ji įsivaizduoja, kokia ji bus mama; kokia norėtų būti; kokių santykių su mažyliu ji norėtų? Susirasti užsiėmimų, kurie suteiktų ramybės ir atsipalaidavimo. Ir vieną dieną tokias moteris apgaubia tas lauktasis motinystės jausmas – tai įvyksta labai staiga ir netikėtai.
