Berniuką su autizmo diagnoze auginanti mama parašė laišką, kuriame pasakoja apie nemalonią situaciją, į kurią nuolat patenka jos sūnus ir ji. Berniukas gyvena toli nuo vaikų darželio, tad iki jo vežamas autobusiuku. Suprasti autisto berniuko elgesį jį lydintys asmenys ne visada gali. Mama klausia specialisto patarimo, kaip jai elgtis.
Mama klausia:
„Turim 6 metų berniuką su diagnoze „Vaikystės autizmas“. Paskutinėm savaitėm vaikas tiesiog nevaldomas, piktas, nuolat verkia ar tiesiog klykia. Papasakosiu, kokia pas mus situacija: gyvenam Vilniaus rajone, vaiko darželis yra už 30 km nuo mūsų. Nuo rugsėjo sūnų vežiojo specialus autobusas su kitais vaikučiais. Viskas buvo gerai, kol galų gale sužinojau, kad prie mano sūnaus tame autobuse lenda vyresnis berniukas – atima kepurę, pirštines, patąso už rankų, kad sėdėtų ramiai. Tas vaikas pats prisipažino. Kai tik apie tai sužinojau, pranešiau naujai lydinčiai moteriai, nes ji dirba dar tik antra savaitė. Tačiau lydinčioji moteris absoliučiai nereaguoja, ką aš kalbu, šaukia ant manęs, kad mano sūnus važiuodamas autobusu klykia, kai jį reikia pasodinti ir prisegti diržą, krenta ant žemės, jeigu pasodinamas šalia to berniuko. Lydinčioji sako, kad mano vaikas jos apskritai neprisileidžia artyn, esą net sumušė ją. Aš tuo netikiu, nes namie tokių dalykų nėra buvę, kad sūnus muštųsi. Prašau lydinčiosios, kad maniškį visada sodintų į tą pačią vietą, nekeistų jos. Su auklėtojomis padarėme sūnui specialias korteles, kad jomis naudotųsi būtent autobuse, Lydinčioji aiškina, kad jis nereaguoja, esą „dzin“ jam kortelės ir viskas. Liepė mesti man darbą ir kartu važinėti. Gelbėkite ir patarkite, ką daryti“.
Atsako vaikų psichologė Gintarė Pupinytė iš Psichologinės sveikatos centro (www.psichologokabinetas.lt)
Dėkoju, kad dalinatės savo patyrimu.
Suprantu, kad rytinis važiavimas į darželį tapo didžiuliu iššūkiu. Greičiausiai tai didžiulis stresas ir lydinčiai moteriai, vairuotojui ir kitiems vaikams, nes sena, įprasta rutina susidrumzdė ir niekas nežino, kaip tinkamiausiai elgtis. Iš to, kaip aprašote situaciją, panašu, kad lydinčioji moteris dar nespėjo suprasti ir surasti kontakto su jūsų sūnumi. Tai suprantama, nes juk visuomenė dar tik pažindinasi su autistukais. Jūsų klausimas – jau puiki pradžia apie tai kalbėti garsiau.
Pedagogai ir kiti vaiku besirūpinantys suaugę dažnai tikisi, kad truputį daugiau sudrausminimo gali padėti visiems vaikams. Tad netiesiogiai ir pati lydinčioji, panašu, leidžia kitiems vaikams netinkamai elgtis (kaip minėjote – atimti pirštines, patąsyti už rankų, kad sėdėtų ramiai ir pan.). Visgi tenka pripažinti, kad padeda ne drausminimas, o pastovus elgesys, tinkamos ribos ir bendravimas. Autistiški vaikai yra nuostabūs ir nepakartojami, tačiau jie reikalauja kitokio elgesio nei esame įpratę. O mums, suaugusiems, visiems be išimties nėra lengva keisti savo elgesį.
Savo praktikoje nesu dirbusi nei su vienu tokiu pačiu autistuku, jie visi be galo talentingi, turi ryškių savo stiprybių ir lygiai tokių pat ryškių savo silpnybių. Taip pat dažnai kalbuosi su vaiko aplinkoje esančiais ugdytojais ne tam, kad parodyčiau, kad jie kažko nemoka, o tam, kad padėčiau ir jiems rasti ramybę klasėje, grupėje ar autobusiuke. Manau, pirmiausia reikia pasistengti rasti būdą, kad lydinčioji moteris jus išgirstų. Jūs visiškai teisi siūlydama sodinti vaiką į tą pačią vietą. Vaikui svarbu numatyti, kas bus, kai jis įlips į autobusiuką. Kartu, tai ir iššūkis, nes iš apribotos, saugios ir didesnės erdvės jis patenka į gan mažą, suspaustą erdvę, kur jis negali nei pabėgti, nei pasislėpti. Tad svarbu nekaltinant kitų vaikų ir lydinčiosios pasitarti su ja apie rutiną, kuri padarytų važiavimą į darželį lengvesnį visiems. Jūs turite bendrą tikslą, tad svarbu kartu ir sukurti tai, kas būtų aišku ir konkretu. Pavyzdžiui:
1. Galima aptarti su lydinčiąja visą kelią, kada ir kur koks vaikas paimamas, kiek laiko trunka kelionė, kada dedamas saugos diržas.
2. Galite susitarti dėl sėdėjimo vietos – galbūt yra galimybė jam sėdėti vienam?
3. Galima uždėti ausinuką, kad jis galėtų klausytis mėgstamos, gal net tos pačios dainos, kuri jam sukurtų saugumą ir pozityvią nuotaiką.
4. Su vaiku išžaisti vykimo į darželį situacijas per jo susidomėjimo objektus. Vis kartoti ir užfiksuoti, kol vaikas pasijus saugus ir gebantis numatyti rytinę vykimo į darželį rutiną.
Tai tik bendri pasiūlymai, kaip minėjau, kiekvienas vaikas turi savo susidomėjimo objektus, muziką, galbūt judesį, per kurį, lyg per plyšį, galime parodyti vaikui, kaip veikia šis pasaulis ir suprasti, kaip veika jo. Jei šešiametis domisi siurbliais, gal siurbliai gali išsirikiuoti ir važiuoti į taisyklą, į darbą, kur visi kartu siurbia ofisus ar garažus (bet ką, kas vaiko pasaulyje yra įdomu ar į ką jis fiksuoja dėmesį). Kortelės taip pat puikiai tinka. Svarbu kartoti, išžaisti. Tikiu, kad ilgainiui visi drauge atrasite bendrą kalbą.
Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama” dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.
