Įprastai kūdikiai pirmuosius žingsnius ima žengti sulaukę 11-14 mėnesių. Pirmiausiai – aplink baldus, kiek pritūpę, plačiai statydami truputį į vidų pasuktas pėdutes, kurios beveik visada atrodo pilnapadės: mat kūdikio pade yra riebalų sluoksnis, dažnai užpildantis visą mažos pėdos skliautą.
Todėl pagrindinis šio amžiaus kūdikių ir mažų vaikų pilnapadiškumo požymis yra ne pėdos skliauto nebuvimas, o čiurnos pakrypimas į vidų, kulniuko – į išorę. Pasirodykite gydytojui, geriausia vaikų ortopedui, jei pastebėjote šiuos požymius:
- Mažylis žengdamas žingsnį pirmiausia remiasi kulnu. Neprimynimas leidžia gydytojui įtarti, kad yra vienokių ar kitokių nervų bei raumenų sistemos bėdų;
- Eina pasistiebęs;
- Pernelyg dažnai „pagauna zuikį“, o batukų nosys nudaužytos;
- Išėjęs pasivaikščioti ir net kambaryje greitai pavargsta;
- 12-14 mėnesių vaikas dar nenori savarankiškai vaikščioti;
- Mėgsta stovėti pasistiebęs ant pirštukų ar visai nemėgsta žaisti atsisėdęs į priekį ištiestomis kojomis;
- Nenori arba negali atsitūpti;
- Eina krypuojančia tarsi anties eisena;
- Vaikščiodamas šlubčioja, iškreipia kojas.
Gydytojui-vaikų ortopedui išsamiai viską apibūdinkite:
- Pasakykite, kada pastebėjote jus neraminančią kūdikio ar mažo vaiko eiseną;
- Parodykite jo dažniausiai avimus nunešiotus batukus;
- Vaiką nuteikite, kad gydytojas paprašys pavaikščioti.
Vizito pas daktarą atidėlioti nedera. Tiksliai vykdykite jo patarimus. Kartais užtenka masažo, pakeisti mitybą – sumažinti svorį, taigi ir krūvį kojoms, papildyti dietą mineralais ir D vitaminu, o retkarčiais reikia ir chirurginės operacijos.
Net ir mažam, ką tik pradėjusiam vaikščioti kūdikiui, sveika basam vaikščioti po žolę, smėlį arba per smulkius akmenukus. Tai puikus pėdų masažas ir grūdinimas.
