Mokslininkai, ištyrę vaikų vystymąsi ankstyvame amžiuje, padarė tokią išvadą: vaikams, kurie nuo 9 mėnesių iki 2 metų amžiaus ilgai paliekami vieni (vaikiškoje lovelėje ar manieže), sulėtėja intelektualinis vystymasis. Ateityje toks vaikas turės ir emocinių problemų, bendraudamas su aplinkiniais.
Mažylis, kuris sulaukia iš tėvų užtektinai bendravimo, meilės ir švelnumo, vystosi sklandžiai. Pasąmoningai jis įsisąmonina – pasaulis geras ir saugus. Su tokiu požiūriu lengva būti džiaugsmingam ir laimingam.
Garsaus psichologo E. Ericksono, sukūrusio asmenybės vystymosi teoriją, nuomone, nuo gimimo iki pusantrų metų paklojamas bazinis pasitikėjimo pasauliu pagrindas (arba nepasitikėjimo). Ką tai reiškia? Mylintys, rūpestingi, švelnūs tėvai, patenkinantys visus mažylio poreikius (valgymo, gėrimo, visaverčio poilsio, bendravimo ir vystymosi), augina jį ramų ir pasitikintį. Ateityje vaikas taip ir eis per gyvenimą – tvirtu žingsniu.
Irzlūs, nervingi, šalti tėvai, nepatenkinantys bazinių vaiko poreikių, moko atžalą, kad kasdien reikia išgyventi – verksmu išsireikalauti maisto, miego ir bendravimo. Toks mažylis auga nervinėje įtampoje ir baimėje. Savaime suprantama, iš jo išaugs nervingas ir įtarus žmogus, nepasitikintis nei savimi, nei aplinkiniais. Juk dar ankstyvoje vaikystėje tėvai savo elgesiu jam įskiepijo, kad pasaulis piktas, negailestingas, be kompromisų. Ir vargšas mažas žmogutis jautėsi šiame pasaulyje nemylimas ir nereikalingas. Taigi vaikui vystosi menka savivertė, drovumas, nepasitikėjimas savimi. Vaikui su karingu charakteriu, kuris bando savarankiškai apsiginti nuo „pikto“ pasaulio išsivysto ne drovumas, o agresyvūs charakterio bruožai, įsitvirtina įprotis kelti barnius dėl niekų, gintis ten, kur gintis nereikia.
Dėl menkos savivertės ir agresyvumo gyvenime laukia nesėkmės. Vaikystėje – nemokėjimas kontaktuoti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais, sunkumai mokykloje. Suaugus – nesugebėjimas palaikyti gerų santykių su šeimos nariais, kolegomis darbe, nesėkmės karjeroje, konfliktai su žmonėmis, taip pat ir su senstančiais tėvais.
Kai kurie tėvai tvirtai tiki, kad vaiko negalima lepinti meile, reikia auginti griežtomis sąlygomis, norint paruošti atšiaurioms gyvenimo sąlygoms, grūdinti charakterį, padaryti stiprų. Tačiau stiprus gali būti tik tas, kuris užaugo meilėje. Jis geras, protingas ir talentingas, išsaugo individualumą ir nepalūžusią dvasią. Jis nieko nebijo, moka įveikti sunkumus, drąsiai eina pirmyn. O kaip kitaip? Juk jį palaiko mylinti šeima. Ir jei gyvenime iškyla laikinų sunkumų, jis nepabūgs, nes namuose laukia artimųjų palaikymas. Greitai jis sustiprės nuo jų meilės, atsities ir vėl pasiners į audringą gyvenimą, kops į naujas viršukalnes.
Jei vaiką myli, gerbia, vertina, saugo jo individualumą, vysto jo talentus, elgiasi su juo sąžiningai, jis visa siela įsisavina – tai tikra meilė. Jis įsidėmi – meilė turi būti tokia. Ir ateityje, susidūręs su žeminančia, skaudinančia „meile“, jis jos nepriims, ieškos tikros meilės, kokios yra vertas.
Ir priešingai – tėvų meilės vaikystėje pristigęs vaikas užaugęs nemokės duoti meilės, nes jis nežino, kaip tai daryti. Todėl jis per mažai mylės sutuoktinį, savo vaikus, draugus, giminaičius ir senstančius tėvus. Parodykite savo vaikams tokios meilės pavyzdį, kuri ateityje padarys juos laimingus. Tegu jie iš jūsų paveldi didžiulę vertybę – mokėjimą mylėti.
Atsiminkite, kad pirma vaiko meilė – meilė tėvams. Mylinti šeima – didžiulė jėga, ji saugo nuo visų negandų, pakrauna begaline pozityvia energija, skatinančia siekti vis naujų pergalių.
