Būti ar nebūti laiminga mama – štai kur klausimas! Tinklaraštininkės Eglės mintys apie motinystę ir amžiną mamų (ne) pasitenkinimo savimi jausmą.
Viskas prasideda nuo laukimo: dviejų juostelių, echoskopo, gimimo. O pasibaigus trumpai susitikimo euforijai, imame ir atveriame Pandoros skrynia: sunku, neišsimiegu, gyvenu bardake, nieko nespėju, esu tiesiog pervargusi nuo buvimo mama, trūksta laiko sau, niekur neišeiname dviese, ieškome, kam palikti pasaugoti, kaip ištrūkti valandai – dviem, o gal ir visai savaitei… Ir pradedam laukti iš naujo: kol dantys išdygs, kol pradės vaikščioti, kalbėti, kol bus lengviau, kol užaugs ir mus paliks ramybėje.
Atrodo, kad žodis MAMA greitai bus įtrauktas į depresijos ligų sąrašą. Šiandien vien tik apie tai ir rašoma, kokia sunki, netvarkinga, pavargusi reali motinystė yra. Atsvara tarp sunku ir gera būti mama tapo nebeišlyginama. Pasvarstymai, kaip gera būti mama, prasideda ir baigiasi tuo, kad vaikas yra laimė, džiaugsmas, bet šį kartą ne apie tai, o apie dar vieną nemigos naktį… Kitą kartą vėl ne apie tai… Trečią kartą – vėl. Todėl ŠĮ kartą būtent apie TAI.
Niekas nesako, kad būti mama yra lengva, o būti supermama – apskritai neįmanoma. Būti žmona irgi nelengva. Bet juk nei viena iš mūsų nesitikėjo, kad iš ligoninės namo parsiveš kačiuką, kuriam užtenka vieną kartą įpilti pieno ir paglostyti tik tada, kai MES to norim. Ką jau kalbėti apie antrą ar trečią “kačiuką”… Šiandien, turbūt, nei vienai mamai nepadėtų net ir labai ilgos vienatvės atostogos negyvenamoj saloj. Esmė tame, kad atostogos gyvenimo nepakeis, nes pravėrus namų duris MES VISOS grįžtam į realų gyvenimą prie puodų, vietoj foninės muzikos klausomės zirzimų, plauname užpakalius, pykstame ir tuo pačiu mylime, bet galima pakeisti požiūrį į gyvenimą. Galima džiaugtis akimirkomis!
Ir tebūnie šį kartą pabūsiu ta su nučiuožusiu stogu mama, bet šiandien aš iš tiesų esu nei pavargusi, nei depresuota, nesijaučiu negraži. Aš esu laiminga mama, gyvenanti toje svajonėje, kurią turėjau dar tada, kai norėjau vaikų.
Taigi, koks yra tas mano laimingos mamos receptas.
1) Tai, kad man yra suteikta galimybė būti mama ir patirti visus tuos sunkumus, nemigas, rūpesčius, nuovargius – jau yra laimė. Kiek porų šiais laikais apskritai negali susilaukti vaikų ir viso to patirti, jie net negali įsivaizduoti, ką reiškia vaisiaus judesiai pilve, ką reiškia auginti žmogų, stebėti, kaip jis auga, vystosi. Taigi, būti mama, pajausti ir suprasti, ką reiškia ja būti, patirti tai savo pirštų galiukais ir smegenų ląstelėmis, yra didžiausia gyvenimo Dovana.
2) Laimė yra išmokti gyventi trise, penkiese ar šešiese, o ne ieškoti laiko sau ir kam palikti pasaugoti vaiką. Kaip kažkada rašiau, kad kelionės su vaiku augina, lygiai taip ir visas gyvenimas su vaiku. Kiekvienas išėjimas į kavinę trise iš tiesų būna įvykis, o ne šiaip romantiška vakarienė, eilinis apsipirkimas parduotuvėj būna lyg kažko pasiekimas, pasivaikščiojimas parke kiekvieną kartą lydimas naujų atradimų, ilgas vakarienės gaminimas suteikia jai nepaprastą skonį, tiesiog išėjimas į lauką visada virsta kokiu nors nuotykiu, kurį norisi pasakoti tėčiui, seneliams, draugams. Kad ir ką darytume trise – tai visada palydima jausmu “mes padarėm”, “mes pasiekėm”, “tai tikrai įmanoma su vaiku”! Kažkoks keistas pasididžiavimo jausmas užplūsta, lyg už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą su vaiku turėčiau gauti diplomą. Tokie prieskoniai gyvenimui suteikia skonio ir nugyvenęs dieną trise jautiesi ją iš tiesų nugyvenęs, daug visko nuveikęs.
3) Jei laikas trise, keturiese, penkiese būtų lygiai taip pat vertinamas kaip laikas tik dviese, kurio, atrodo visoms mamoms tik ir trūksta, laimė būtų kur kas lengviau pasiekiama. Per dvejus su puse metų tik dviese mes buvome trijose vestuvėse, keturiuose spektakliuose, vienoje vienos dienos ekskursijoje, viename filme ir vienoje operoje. Susumavus išeina, kad iš 837 dienų tik dviese mes praleidome 4 dienas ir 6 vakarus. Iš tiesų todėl, kad neturime realių galimybių kažkam palikti vaiko ir mėgautis drugeliais pilve. O kai jų nėra, tai ir neieškome; džiaugiamės ir atrandame laiką trise: važinėjam riedučiais, keliaujam į užsienį, einam į boulingus, cirkus, koncertus, į “balius” važiuojam trise ir mums niekada nekyla klausimas, kur padėti vaiką. Jo vieta – šalia mūsų. Juk vaiko norėjom ne tam, kad vėliau ieškotume laiko dviese, kam palikti vaiką, o tam, kad būtume, gyventume ir laimę patirtume kaip šeima.
4) Ar laiko sau tikrai trūksta? Ramiai atsisėdu ir pagalvoju: mano plaukai nudažyti, kojos nudepiliuotos, sėdžiu apsivilkusi naują suknelę ir dabar dar rašau. Visam tam aš turėjau atrasti laiko! Nepaisant to, kad vieną koją depiliavau vieną dieną, o kitą koją – kitą, bet esmė ta, kad aš turėjau laisvo laiko ir jį skyriau sau. Vaiko auginimas padeda suprasti laiko vertę. Turėdamas laisvą pusvalandį tiesiog išmoksti jį išnaudoti iki paskutinės minutės. Išmoksti vertinti laiką! Ar tai ne laimė?
5) Pakelkit rankas, kam patinka mokytis? Aš nekalbu apie chemijos pamokas mokykloj, kalbu apie tokį pažinimo džiaugsmą, kai išmokstama plaukti, vairuoti, valgyti kinų lazdelėmis, važiuoti dviračiu, naudotis išmaniuoju. O dabar įsivaizduokite, kad mokotės auginti žmogų! Augindami vaiką mes nuolat mokomės: nuo sauskelnių pakeitimo iki E1001 reikšmės ant dešrelių pakuotės, kiekvieną dieną mokomės anatomijos, biologijos, psichologijos, dailės, kūno kultūros, taip pat kantrybės, meilės, užuojautos, pasitikėjimo. Tai pati geriausia Gyvenimo Mokykla, kurioje kada nors gali tekti mokytis. Taigi kiekvieną dieną su vaiku mes išgyvename pažinimo ir mokymosi džiaugsmą.
6) Jei manęs kas paklaustų, koks yra mano hobis, atsakyčiau, kad pats pastoviausias hobis gyvenime yra būti mama. Pirmiausia tai būna naujas vaidmuo gyvenime, vėliau darbas, o susitaikius su tuo, kad jau daugiau niekada viena nebebūsi vonios kambary, supranti, kad tai ne darbas, tai naujas gyvenimas ir priimi jį tokį, koks jis yra, nebesiilgi vienatvės ir nebenori gyventi kitaip. Pajauti, kad tau visai patinka ta rutina, kurioj gyveni. Patinka auginti vaiką, mokyti jį, kartu žaisti, vesti už rankos, su drauge plepėti apie vaikų auklėjimą, skambinti mamai ir klausti patarimų, pirkti vaikiškus rūbus, rinkti žaislus, prisistatyti kaip vaiko mama. Man nerealiai patinka visiems pasakoti, ką mano vaikas vakar pasakė, kaip jis tris kartus naktį kėlėsi, kiek kartų darželyje mes atsibučiuojam, nepaisant to, ar kas nors klausosi, ar ne. O juk tai ir yra motinystė. Kaip ir kiekvienas hobis, šis taip pat reikalauja laiko ir visiško atsidavimo, pastangų ir darbo, pasinėrimo, jei nori pasiekti patinkančio rezultato.
7) Motinystė padėjo man atrasti kitokią save. Profesijos nepakeičiau, į vaikiškų prekių ir paslaugų rinką neemigravau, kas dažnai nutinka mamoms ir dėl ko jos jaučiasi labai laimingos, bet aš pradėjau pasitikėti savimi, išmokau viską greitai daryti, planuoti laiką, ėmiau kurti, siūti, klijuoti, ieškoti idėjų, organizuoti gimtadienius, rašyti, ko prieš tai niekada nedariau. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tai yra laiko sau paieškos, kai esu ne viena. Vienu metu galiu prižiūrėti vaiką ir kurti, kartu su juo klijuoti, lipdyti, o galiausiai – nudžiuginti kartoniniu žaislu, žaidimų idėjomis ir prasmingu laiku kartu. Vėliau galiu išnaudoti dar vieną savo pomėgį – visa tai įamžinti fotoaparatu. Man nereikia uždaryti durų, kad galėčiau daryti tai, kas man patinka, galiu tai daryti su vaiku. Galime KARTU būti laimingi.
8) Sėdžiu prie stalo viena, valgau karštą vakarienę, kurią man pašildė vyras, nes grįžau vėlai iš darbo. Ir aš esu tokia nelaiminga, nes valgau viena, vyras pavargęs, vaikas jau miega, neskyriau jam dėmesio, ką jau šnekėti – aš jo per dieną iš viso net nemačiau… Tokiomis akimirkomis supranti, kad laimė yra tada, kai visa šeima susėda prie stalo, kai ji čepsėdama valgo vakarienę ir gal net barasi, bet svarbiausia – visi čia, kai vyras su vaiku padeda tvarkytis namus, kai visi sukrentam į vieną lovą po viena antklode ir žiūrim filmus, kai visi sulindę į kompą renkam, kokį balansinį pirkti, kai skaipinam su seneliais, kai vaikas iškrečia kokį pokštą ir tada visi juokiamės. Aš esu laiminga, kai mes bet ką darom kartu, nes jaučiu, kad tokios akimirkos mus vienija. Mes turim vieną bendrą tikslą, jo siekiam, o pasiekę būnam visi laimingi.
9) Aš jaučiuosi šimtą kartų laimingesnė, kai pagiria ne mano naujus batus, o mano vaiką, kai kitiems jis patinka, kai jį kalbina, kai jam padovanoja dovanėlę, o jis visas švytėdamas atbėga pas mane paprašyti ją išvynioti. Nes į vaiką aš sudėjau visą save, o į batus tik kelis skaičius iš banko kortelės.
10) Kasdienybė yra pilna laimės akimirkų, kurios nepastebėtos išnyksta rutinoje, bet jų visuma kuria tą būseną, kai paklaustas “kaip gyveni”, tu gali atsakyti “gerai”. Aš esu laiminga, kai vaikas neserga, o gyvenimas teka savo vaga, bet tą dažniausiai suprantu, kai jis serga. Aš esu laiminga, kai plaunu indus, bet už nugaros girdžiu, kad vyras žaidžia su vaiku, namo sienos tiesiog kilnojasi nuo jų juoko. Aš esu laiminga, kai po darbo ir po darželio mes važiuojame ne namo, o pasivaikščioti parke. Aš esu laiminga, kai man nereikia gaminti vakarienės, o šeima skaniai kerta picą. Aš esu laiminga, kai su drauge mes praleidžiam gerą pusdienį Mamų mugėj. Aš esu laiminga, kai vaikas man pasako myliu. Aš esu laiminga, kai šeštadienis prasideda 8 ryto. Tai tikrai būna ne kiekvieną dieną, bet mokėjimas džiaugtis tokiomis akimirkomis ir padaro mus laimingais! Jei visą gyvenimą tik ir lauksime TOS ypatingos akimirkos, turbūt, ji niekada neateis.
Pabaigai nieko tobuliau nesugalvoju, kaip tik pakartoti kažkada perskaitytus žodžius: sunku įveikti vėžį, sunku pakelti artimo žmogaus netektį, o auginti vaiką ir būti mama yra visai nesunku, tai – laimė!
