Kalbant apie vaikų amžiaus krizes, ryškiausios yra trejų metų ir paauglystės krizės.
Būtent dėl jų tėvai dažnai kreipiasi į psichologus, nes pastebi, kad stipriai pasikeičia vaiko elgesys. Tėvai dažniausiai klausia, kaip jiems elgtis, ar tai normalu, sako psichologė dr. Lina Kalinauskienė.
Vaikų krizės suprantamos dviem prasmėm. Pirma, galime kalbėti apie amžiaus krizes, kurias išgyvena visi vaikai. Antra, krizėmis vadinamos ir sudėtingos gyvenimo situacijas, kada žmogus patiria daug sunkių emocijų.
Trimečiai tikrina tėvus
Trejų metų krize, pasak psichologės, vadiname tokį vaiko gyvenimo laikotarpį, kad vaikas ypač stipriai siekia užtvirtinti savo “aš” ir siekia nustatyti ribas. Jis tikrina, kas galima, kas ne. Iš kūdikystės vaikas atsineša jausmą, kad jis yra “visagalis”.
“Panorėjo valgyti – tuoj pat jam duodama, pasišlapino – tuoj pat pakeičiamos sauskelnės, suniurzgė, tuoj pat pakeliamas ant rankų ir raminamas. Dėl ribotų savo pažintinių gebėjimų vaikas mano, kad jis yra pasaulio centras, ir jo poreikiai tenkinami vos tik jam ko nors užsigeidus.
Bet sulaukus metų ar daugiau, po truputį ima patirti, kad toli gražu taip nėra”, – pasakoja dr. L. Kalinauskienė.
Ji dėsto, kad metukų vaikas ima suprasti, kad jo poreikių patenkinimas priklauso ne tik nuo jo noro, bet ir nuo jo mamos ar žmonių, kurie yra šalia.
Ko pyksta vaikai
Vaikui kyla didelis pyktis dėl to, kai jis kažko negali. Jis nenori atsisveikinti su tuo “visagalybės” ir “pasaulio centro” jausmu. Jis gali rėkti, pykti, griūti ant grindų. Deja, tėvai nustato ribas ir vaikui duoda suprasti, kad ne viskas galima, net jei ir labai norisi. Vaikui lengviau, kada tėvai švelniai pasako ne ir nebaudžia vaiko už jo pyktį.
Psichologė sako, kad geriausia yra ramiai palaukti, kol vaikas nurims ir tada skirti jam dėmesio. Svarbu pastiprinti dėmesiu ir kalbėjimusi būtent nusiraminimo momentą, o ne patį pykčio protrūkį. Pykčio metu užtenka ramiai palaukti, kol jis praeis.
Kitas svarbus dalykas: jei vaikui ko nors neleidžiama, svarbu paaiškinti kodėl ir pabandyti nukreipti jo dėmesį prie to, kas galima. Čia gali padėti žaislai ir žaidimai. Krizę išspręsti labiausiai padeda tinkamos tėvų elgesys. Paaiškinimas ir vaiko dėmesio nukreipimas gali padėti išvengti pykčio priepuolių. 3,5- 4 metų amžiuje vaikas tampa labiau sukalbamesni, „susitaiko” su realybe.
Paaugliai tampa uždaresni
Kalbant apie paauglystės krizę, pasak dr. L. Kalinauskienės, dažniausiai tėvai skundžiasi, kad pasikeitė jų santykiai su vaiku, vaikas tapo uždaresnis. Tėvai jaučiasi prarandą vaiko kontrolę. “Tačiau paaugliui būtinas toks atsiskyrimas nuo šeimos. Jis turi nutolti nuo šeimos ir užmegzti įvairių santykių, kuriuose tyrinėja save. Jis atranda, koks jis yra, svarsto, kokiu norėtų būti, kokie jo santykiai su priešinga lytimi, koks jo vaidmuo kaip būsimo vyro, moters. Taip formuojasi paauglio tapatumo jausmas. Paauglystės pabaigoje atsiranda kitoks santykis su tėvais- jau dviejų suaugusių žmonių santykis”, – sako psichologė.
