Vieni vaikai gripu suserga net vidurvasarį, o kiti vaikšto basi esant minusinėms temperatūroms ir vistiek neserga. Lygiai taip pat kaip ir kūnai, mūsų sielos į nemalonumus reaguoja skirtingai. Esama požymių, kurie anksti praneša apie trūkstamą sielos atsparumą.
Stiprinti sielos imunitetą
„Kūdikiai, kurių nerimastingumas ir baimingumas krenta į akis, kurie silpnai reaguoja kalbinami ir žaidinami tėvų, kurie patys vieni beveik nežaidžia, turi valgymo ar miego sutrikimų, patenka į rizikos zoną. Sulaukus nuo ketverių iki šešerių metų jiems gali pasireikšti depresijos ar agresijos požymiai, nuotaikos svyravimai, menkas motorinis aktyvumas, naktiniai košmarai”, – teigia psichologė Charlotte Hetzer.
Pasak specialistės, todėl labai svarbu stiprinti savo vaiko atsparumą. „Kiekvienas iš prigimties savyje turi atsparumo galių: smalsumas, bendravimo džiaugsmas ar empatija padeda vaikams susidoroti net su pačiomis sunkiausiomis gyvenimo situacijomis. Stiprinti atsparumą – vadinasi, neslopinti to, ką turi”, – įsitikinęs pedagogas Juergas Frickas iš Ciuricho.
Kaip tai perkelti į auklėjimą? Kartojant keturias paprastas žinutes.
„Tu esi saugus”
Stiprus petys atsiremti, kai tampa sunku, – jo reikia net ir vaikams. Stabilus emocinis ryšys su žmonėmis, kuriais jis pasitiki, labai svarbu vaiko socialiniam įsitvirtinimui. Jis sužino, kad kitiems ne tas pats. Ir šis žinojimas apie saugų uostą suteikia drąsos ir pasitikėjimo savimi.
Svarbu, kad žmonių, kuriais pasitiki, vaikas rastų ir už šeimos ribų. Būtina sąlyga atsparumui išsivystyti yra priklausymas kokiai nors grupei – draugų ratui ar mokyklos klasei. „Skatinkite ir palaikykite savo vaiką užmezgant ir puoselėjant draugystes. Pavyzdžiui, raskite progų kartu kažką veikti su kitomis jūsų draugų šeimomis”, – pataria psichologė.
„Tu tai gali”
Atsparūs vaikai stengiasi net ir kritinėse situacijose aktyviai ieškoti sprendimo. Jie tiki savimi ir tuo, kad gali kažką pakeisti. Psichologai tai vadina aukšta saviverte, pasitikėjimu savo jėgomis. Jūs galite tai stiprinti nuo mažų dienų leisdami savo vaikui dalyvauti bendrame gyvenime – pavyzdžiui, padengiant stalą ar šeriant šuniuką.
„Vaikų tai nevargina. Jie mielai prisiima atsakomybę, – sako Charlotte Hetzer. – Tuo tarpu, kai už vaikus padaroma tai, ką jie gali patys, neskatinamas jų savarankiškumas ir atsakomybė, jie supranta, kad įvykiai klostosi be jų įtakos. Jie jaučiasi neapsaugoti, tarsi palikti likimo valiai”.
„Tu esi atsakingas”
Girdami ar kritikuodami vaiką visada atkreipkite dėmesį į tai, kad reakciją reikia nukreipti ne į jį, o į jo elgesį. Jis turi suprasti tai kaip aplinkoje atsiradusių pasekmių, teigiamų („Mano draugė džiaugiasi, nes aš…”) ir neigiamų („Mano tėvai barasi, nes aš…”), „kaltininką”. Taip pat skatinkite savo vaiką apgalvoti priimtinas savo elgesio alternatyvas.
„Tu esi nuostabus”
Kad savimi tikėtum, turi tai galėti. Todėl savo vaikui konkrečiai parodykite jo pasiekimus ir gebėjimus. Tokie sakiniai, kaip „manau, kad tu puikiai pamaitinai savo sesę – žiūrėk, ji išgėrė visą buteliuką”, signalizuoja jūsų vaikui, kad jis ir jo talentai yra vertinami, o jis per savo atsakomybę dalyvauja bendruomenėje. Šį poveikį sustiprinti galite paklausdami savo vaiko patarimo ar nuomonės. Taip jūsų atžala išmoks, kad iškilus problemoms galima prašyti pagalbos.