Pastaraisiais metais nenutyla kalbos apie ikimokyklinio ugdymo vietų stygių Vilniuje. Nenuostabu, kad vienas po kito ėmė kurtis privatūs darželiai, vaikų priežiūros ir ugdymo centrai.
Tačiau šiandien pakalbėkime apie kitokį ikimokyklinį ugdymą ir kitokį vaikų priežiūros centrą skambiu „Ganeša” pavadinimu. Vegetarinį meniu siūlantis centras, įsikūręs Vilniuje, Pašilaičių rajone, jau nuo rugsėjo kviečia vaikus. Kas, kaip ir kodėl, sutiko papasakoti centro įkūrėja Edita Paulionienė.
Kaip susidomėjote vaikų ugdymu ir kodėl nusprendėte dirbti su vaikais?
Dirbti su vaikais buvo labai didelė mano svajonė. Buvau pasirinkusi choreografijos studijas. Studijuodama dirbau šokių vadove, bet neilgai, apie metus. Šokiui jaučiu nostalgiją, ypač klasikiniams, moderniems šokiams. Deja, studijas mečiau, nes supratau, kad tai ne mano kelias. Po to ilgą laiką ieškojau savęs ir svarsčiau, ką man veikti, ką mokytis, kol galų gale įstojau į socialinę pedagogiką. Dar studijų metais teko atlikti praktikas ir taip susipažinau, ką reiškia darbas su vaikais. Tuomet pajutau, kad su vaikais aš esu rami ir puikiai jaučiuosi. Tačiau likimas lėmė, kad patekau į visai kitą – prekybos – sferą, kuri mane buvo įtraukusi bemaž penkeriems metams. Tačiau visą tą laiką svajojau apie darbą su vaikais, dažnai vyrui pasakodavau, kaip pasiilgstu vaikų ir noriu su jais bendrauti, žaisti, daryti darbelius, bendradarbiauti su tėvais. Viduje žinojau, kad vis tiek kada nors aš įkursiu savo centriuką, kuriame bus viskas kitaip, nei paprastame darželyje. Metusi darbą prekyboje, pradėjau dirbti vaikų darželyje, tai buvo paskutinė mano stotelė prieš įkuriant „Ganešą”.
Kaip pradėjote domėtis Vedomis ir ką tai nulėmė pasaulėžiūroje?
Studijų metais buvau pradėjusi domėtis Vedomis, klausytis paskaitų ir taip atradau save. Klausiausi Anantaros Das, Dariaus Ražausko bei Vaido Arvasevičiaus paskaitų. Iš pradžių net nežinojau, kas aš esu, kas yra vaikai. Tik paskui įsisąmoninau, kad esame sielos, o vaikai yra ne mūsų, tai kažkada kažkieno kito buvę vaikai. Tai padėjo man į pasaulį žvelgti paprasčiau.
Kaip kilo idėja centriuką pavadinti „Ganešos” vardu, tokiu neįprastu Lietuvoje?
Kai pradėjau domėtis vaikų priežiūros įstaigomis, mane nustebino, kad daugelio darželių pavadinimai neturi jokios prasmės. Aš norėjau, kad už pavadinimo slypėtų prasmė, istorija, vertybės. Matyt, dėl šio nusistatymo pavadinimo ieškojau labai ilgai. Visai atsitiktinai pamačiau žodį „Ganeša”, kuris tuo metu man dar nieko nereiškė. Nuotraukose pamačiau drambliuką su dideliu pilvu – jis man iškart patiko. Pradėjau domėtis, kas jis toks, ką simbolizuoja, ir tai atitiko visas mano vertybes. Ganešos istorija yra išties įdomi, labai kviečiu pasidomėti. Visai neseniai viena šeima padovanojo Ganešos paveikslą, kurį pakabinau centriuke, taigi, po trijų darbo mėnesių pas mus pasirodė tikras Ganeša. Tai buvo labai netikėta, tačiau be galo džiaugsminga.
Kokie jūsų įspūdžiai apie tradicinį vaikų darželį? Ką stengiatės daryti kitaip?
Nenoriu labai išsiplėsti, kas blogai yra tradiciniuose darželiuose. Tiesiog pagrindinis užkliuvęs dalykas buvo tai, kad vaikas darželiuose tikrai ne pirmoje vietoje, kad grupės labai didelės ir nėra individualaus dėmesio vaikui. Be abejo, nepatiko mėsiškas maitinimas (pati vegetarė esu jau penkerius metus) bei tai, kad vaikams yra duodama per mažai laisvės. Pavyzdžiui, jeigu vyksta piešimo užsiėmimas, tai visi privalo piešti. O ką, jeigu vaikas tuo metu nori žaisti kaladėlėmis? Vaikas yra „atplėšiamas” nuo savo žaidimo ir vedamas piešti. Nėra atsižvelgiama į vaiko raidos tarpsnį ir jis negali atsiskleisti.
Ugdymo centriuke „Ganeša” vaikai jaučiasi tarsi namie – laisvi, nesuvaržyti, nors ir čia turime taisyklių, tačiau nedarau vaikams spaudimo. Atėję vaikai kartais nesupranta, kad čia yra įstaiga, nes yra sudaryta jauki namų aplinka. Dažnai tėveliai pasakoja, kad vaikai nevadina „Ganešos” darželiu, o sako, kad „Aš neisiu į darželį, o eisiu pas Editą.”
Kokie užsiėmimai čia vyksta?
Mes darome įvairius darbelius: iš popieriaus arba gamtinių priemonių (lapų, žolių ir pan.). Taip pat skaitome pasakas ir paskui bandome vaidinti veikėjus, taip pat klausomės muzikos ir šokame, einame į lauką stebėti gamtos, konstruojame. Taip pat mokomės. Bet mokomės paprastų dalykų, pavyzdžiui: kur yra kairė ir dešinė, kaip vadinasi pirštai ir pan. Pastebėjau, kad daugelis vaikų nežino pirštų pavadinimų, nežino, kur smilius, kur didysis, kur bevardis… Kaip galima mokyti vaiką raidžių arba anglų kalbos, jeigu jis dar nežino, kur nykštys?
Taip pat mes mokomės dalintis. Tai vaikams tikras iššūkis, nes čia žaislai yra visų, bendri. Būna ir ašarų, ir džiaugsmo, tačiau mes stengiamės. Kaip jau minėjau, čia vaikai nėra verčiami užsiimti kažkokia veikla. Pavyzdžiui, jeigu vyksta darbelių gaminimas, bet vienas vaikas nori žaisti mašinėle, jis gali žaisti, o prisijungs tada, kai norės. Dažniausiai vis tiek prisijungia, nes nori būti kartu su visais.
Kokio dienos režimo laikotės, jeigu toks yra?
Be abejo, turime dienos režimą, apie kurį yra informuoti tėvai. Mes pusryčiaujame 9 valandą ryto, 12 valandą pietūs, 13 valandą pietų miegas, o 16 valandą vakarienė. Valgymui skiriamos 45 minutės, tuo metu niekas negali jų blaškyti. Jeigu mama nori pasiimti vaiką anksčiau, tai reikia pasiimti arba prieš valgį, arba po to. Valgydamas vaikas bendrauja, svajoja, tyrinėja skonius. Jeigu tuo metu ateina tėvai, vaikai nesutelkia dėmesio į maistą. Esu pastebėjusi, kad jei vaikai yra emociškai jautresni, jie prie stalo apsiverkia pamatę mamą ar tėtį, tuomet išbalansuoja ir kitus. Tada jau ne valgome, o gaudome kitų emocijas. Turime susikoncentruoti į valgymą, pajusti skonį ir tai, kad čia ir dabar valgome. Visada vaikams papasakoju, ką mes valgome, duodu pauostyti prieskonių, parodau dar nesupjaustytas daržoves.
Papasakokite apie vaikų mitybą jūsų centre.
Čia propaguojamas laktovegetarinis maitinimas. Valgome patiekalus iš daržovių, vaisių, grūdų, pieno. Nevalgome mėsos, žuvies, kiaušinių. Vaikai noriai valgo vegetarinį maistą, retkarčiais mes gaminame kartu, kad vaikai pamatytų, kas vyksta virtuvėje. Tėvai reaguoja labai palankiai, nėra jokių paslapčių, net sutartyje yra įtraukta, kad maitinimas čia neprievartinis. Planuojame organizuoti pasibuvimą su tėveliais, kurio metu jie galės paragauti įvairių vegetariškų patiekalų. Yra numatyta susitikti bent 1-2 kartus į mėnesį šeštadienį pusryčiams arba pietums, taip pat pabendrauti aktualiomis temomis.
Kokia grupelė vaikų šiuo metu susirinkusi?
Grupelėje yra apie 6-7 vaikai, daugiausia berniukai, bet turime ir keletą mergaičių. Dar yra vaikų, kurie ateina pabūti tik po keletą valandų.
Kokie yra lankymo moduliai, ką reikėtų žinoti tėveliams prieš atvedant čia savo vaiką?
Galima lankyti 5 dienas per savaitę, visą dieną, 4 dienas, 3 dienas. Galima lankyti pusę dienos – 5, 4 ar mažiau kartų. Taip pat galima atvesti vaiką kelioms valandoms, bet kuriuo darbo metu, tik prieš tai geriau paskambinti. Pirmą kartą atėjus yra pasirašoma sutartis ir supažindinama su centro taisyklėmis. Dirbame nuo 7 iki 19 valandos (penktadienį nuo 7-18 valandos).
Ko išmokote dirbdama su vaikais, juk sakoma, kad vaikai taip pat yra mūsų mokytojai?
Teko išmokti ne tik klausytis, bet ir išgirsti. Kiekvienas vaikas yra unikalus, svarbu jį išgirsti ir jam padėti. Taip pat išmokau greitos reakcijos: prioritetus susidėlioju čia ir dabar, esu strategiška, man nėra baisu, jei dienos metu buvo paskirstyti darbai vienaip, bet dėl susiklosčiusios situacijos reikia darbus pakoreguoti, be jokio streso taip ir padarau. Vaikai be galo aktyvūs. Pastebėjau, kad jeigu nuolat įsiklausai į vaiko poreikius, lūkesčius, mintis, vaikai tampa ramesni. Jiems nebėra dėl ko pykti. Mano darbas – tarnystė vaikams ir jų tėvams.
Kokių planų, svajonių turite ateičiai?
Na, kol kas tai daugiau svajonės, negu planai. Žinoma, svajoju apie didesnes patalpas, taip pat apie padalinį kitame rajone ir, žinoma, apie dar skanesnį vegetarinį maistą. Man svarbiausia yra vaikų interesai, ugdymas ir sveikas maistas, norėčiau, kad šios vertybės išliktų ir plėstųsi.
Kalbino Viktorija Švelnytė
