Žurnalo TAVO VAIKAS kūrybinė grupė svečiavosi Ukmergės rajone įsikūrusiame neeiliniame vaikų darželyje.
„Su dideliu džiaugsmu kviečiame jus į bendruomeninį lauko darželį „Vėjo šalies vaikai”. Su Dievo ir begalybės savanorių bei rėmėjų pagalba mums pavyko pastatyti pirmąją jurtą Ukmergės savivaldybėje. Norime jums parodyti, koks unikalus, paprastas ir ekologiškas yra šis statinys, kokia jo įtaka žmogaus sveikatai.”
Gavę tokį kvietimą, išsiruošėme aplankyti dar vieno lauko darželio, kurie dabar pas mus dygsta kaip grybai po lietaus.
Mus pasitiko mielas šurmulys – mamų ir vaikų kompanija ruošėsi iškilmingam lauko darželio ir jurtos atidarymui.
Gumbrės upelio slėnio gamta, sodybą supantis miškas, čia pat besidriekiančios natūralios, ūkinės veiklos nenualintos pievos tiesiog viliote viliojo šiame kampelyje įkurdinti lauko darželį. Juolab kad čia jau veikė pirmoji Lietuvoje stacionari skautų stovyklavietė „Skautų slėnis”. Taigi, vaikų priežiūros grupė – lauko darželis „Vėjo šalies vaikai” tapo bendru VšĮ „Skautų slėnis” ir Lietuvos sveikuolių sąjungos projektu.
Bendraminčiai ir „Vėjo šalies vaikų” įkūrėjai – „Skautų slėnio” savininkai Živilė (34 m.) ir Jonas (36 m.) Dragūnai ir Sveikuolių sąjungos viceprezidentė Sigita Kriaučiūnienė (38 m.) pasakojo apie lauko pedagogiką, samprotavo apie tradicinį ugdymą.
Idėjos suvienyti
Živilė. Atsikraustę gyventi į Ukmergę ieškojome darželio, į kurį galėtume leisti savo vaikus. Kai gyvenome Kaune, vaikai lankė Valdorfo darželį, mes su vyru ten dirbome. Ukmergėje nieko panašaus neradome. Prieš metus internetu paskleidžiau žinią, kad ieškau bendraminčių, norinčių vaikus leisti į „laisvą” darželį. Tokių atsirado greitai ir nemažai. Mudu su vyru turime „Skautų slėnį” – pirmąją Lietuvoje skautų stovyklavietę Sukinių kaime Ukmergės r., nusprendėme, kad visai neblogai būtų, jei mūsų vaikai čia ir augtų. Girdėjome apie lauko darželius. Pradėjome lauke, miške turėjome tik pavėsinę. Buvome girdėję apie jurtą kaip ekologišką švarų pastatą ir supratome, kad šis statinys – kaip tik tai, ko reikia mūsų vaikams. Moterys degė noru, o vyrai į tai pažiūrėjo labai skeptiškai ir racionaliai, girdi, kažin ar pavyks iki žiemos. Tačiau vienas mestelėjo: „Jeigu jau nori moterys, tai, matyt, taip ir bus.”
Sigita. Lietuvoje sveikai ir blaiviai gyvenantys žmonės – tvirta ir draugiška bendruomenė, tereikia paskleisti idėją tarp savų ir pagalbos rankų visada atsiras.
Tradiciniai darželiai atsilikę?
Živilė. Ketverius metus su vyru gyvenome Didžiojoje Britanijoje, ten mokiausi vaikų priežiūros, mokymo ir ugdymo ir savanoriavau daugelyje darželių, todėl galėjau palyginti JK bei Lietuvos darželių sistemas. Daug kur esame beviltiškai atsilikę nuo Vakarų, bet turime ir nemažai pliusų – karštas maistas, dideli kiemai, gamta. Mūsų darželis šiuo metu yra bendruomeninis, o dirba, tiksliau, jame savanoriauja, mamos, kurių vaikai ir renkasi čia. Turime auklėtoją, kuri šiuo metu studijuoja Valdorfo metodiką. Drauge su kitais bendraminčiais siekiame, kad lauko darželių veikla būtų reglamentuota ir legalizuota.
Sigita. Lauko pedagogika – tai ne nauja mada ar kažkokia užgaida, tiesiog, manau, žmonės sąmoningėja, turi daugiau žinių, mato, kokia ta tradicinė pedagogika ydinga, kaip vaikai, sulaukę aštuoniolikos metų ir praėję tą „mėsmalę”, stovi gyvenimo kryžkelėje ir nesupranta, ką nori toliau veikti. Mes ieškome kitokios sistemos vaikams auklėti.
Neatimti vaikystės
Živilė. Dabar, mūsų nuomone, yra taip, kad jau 5-6 m. vaikams kišama į galvelę viskas, ko reikia ir ko nereikia. Jie skaito, rašo, skaičiuoja, mokosi užsienio kalbų. Suaugusieji, mūsų akimis, elgiasi savanaudiškai ir neapgalvotai: patys įsisukę į tą nesibaigiantį bėgimo ratą ir vaikus ten pat traukia. O juk kai prisimeni savo vaikystę, tai galvoje išlikę tik malonūs dalykai – kaip būdavai pas močiutę, statydavai smėlio pilis ir tvirtoves, dūkdavai lauke, taškydavaisi balose, o ne darželis ir mokykla, kuriame viską reikėdavo daryti per prievartą. Paklauskite bet kurio suaugusiojo, ką jis atsimena iš darželio, jums papasakos, kaip vertė miegoti pietų miego, kai visai nesinorėjo šlykščios pieniškos sriubos su plėvele ir t. t. Negalima vaikų versti per prievartą.
Sigita. Vaikai mokyklose ir darželiuose pavargsta ne tik nuo jiems primetamo „auklėjimo” ir „ugdymo”, nuo triukšmo uždarose patalpose, bet ir nuo to, kad yra priversti priešintis savo judriai ir smalsiai prigimčiai vykdydami varžančius pervargusių pedagogų reikalavimus: „Miegokite”, „Susikaupkite”, „Sėdėkite ramiai”, „Tylėkite”, „Eikite susikibę už rankučių”, „Valgykite”, „Mokykitės” ir pan. Mes galime rinktis auginti vaikus pačios, nenorime paleisti į pasaulį pilkos masės, stengiamės jų per daug neatstumti nuo savęs ir neatiduoti ydingai sistemai.
Nekišti vaikų „į rėmus”
Jonas. Mokyklų istorija dar visai nesena, kaip ir darželių susijusi su pramonės revoliucija. Kai moterys turėjo eiti dirbti, o vaikų nebuvo kur palikti. Vaikai taip pat buvo ruošiami darbo sistemai, kad mokėtų dirbti ir paklustų įsakymams, o ne mokytųsi mąstyti. Bėgant metams toji ugdymo sistema beveik ir nesikeitė. Matyt, bręsta nauja revoliucija, nes ugdymo įstaigos jau visiškai neatitinka visuomenės poreikių. Ir tėvai, ir vaikai pasidarė per daug „nepatogūs” sistemai, užduoda per daug klausimų, yra per judrūs, per aktyvūs. Jei netelpi į tuos nustatytus rėmelius, tada tau prilipdo net diagnozę: hiperaktyvus, neišlaikantis dėmesio, autistinio spektro ir dar kažin kokie sindromai. Greitai jau kas antras „sirgs” kokia nors liga. Jei nesutinki su tokiomis diagnozėmis – vadinasi, reikia keisti tuos rėmus.
Sigita. Žinoma, yra įvairių žmonių, kai kuriuos visai tenkina ir tokia sistema, jie nori siekti karjeros, uždirbti daug pinigų. Tai nėra blogai, tiesiog tų žmonių kitos vertybės, pasaulis didelis ir visi jame gali sutilpti. Kartu gerai, kai yra alternatyvų, mes norėtume irgi tilpti ant šios žemės, kad mus, kitaip mąstančius, priimtų su pagarba ir mūsų norą kitaip auginti vaikus.
Ugdymas – lyg laisvas žaidimas
Živilė. Mes renkamės laisvą žaidimą, pas mus nėra jokių pamokėlių ar veiklų, atkeliaujame dešimtą ryto, iki vienuolikos vaikai žaidžia, kol apsipranta, nes jiems kiekviena diena – kaip naujas gyvenimas. Vėliau susirenkame į „Ryto” ratą, kad vaikai pajustų, jog jie yra ne vieni, o mažame kolektyve, paduodame vienas kitam rankas. Tada dėkoja už mamą ir tėtį, mergaitė dėkoja už berniuką, su kuriuo dažniausiai pykstasi, taip jie skatinami įsiklausyti į savo jausmus. Būna, kad jau iš vakaro mąsto, už ką dėkos rytoj. Padėka labai svarbi, kad vaikas suprastų, jog kiekvienas dalykas nutinka kieno nors dėka. Kartais net širdį suspaudžia, kai paklausai, už ką jie dėkoja, juk jų niekas nemoko.
Jonas. Darželio programa yra visiškai natūrali, tarkime, grįžta paukščiai, mes ir kalbamės apie juos, iš kur jie grįžta, kodėl išskrenda. Mūsų penkiamečiai gyvena gamtoje ir priima tai natūraliai, pažįsta paukščius, skiria, kur patelė, kur patinėlis. Žiemą sekame žvėrių pėdsakais, kurių čia labai daug, va ir šiandien matėme usūrinį šunį.
Živilė. Vaikai, laikomi uždaryti patalpoje, netenka daug galimybių – pamatyti gerves, iš arti išnagrinėti ką tik nukritusią snaigę, paragauti pienės, kartais palaižyti varveklių. Taip, žiemą mes prisilaužome varveklių pilną ąsotį ir skanaujame. Maudynių sezoną atidarėme pačioje gegužės pradžioje. O skaitome ir skaičiuojame kiekvienas namuose, dažniausiai vakarais. Darželis jiems – tik laisvė ir gėris. Tik nereikia įsivaizduoti, kad jie čia kaip kokie laukinukai, ir mūsų vaikai turi ribas, laikomės tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, dėl saugumo prie tvenkinio einame tik su plaukmenimis, žino, kad ant stalo lipti negalima, nes mes čia valgome, kad prieš valgį reikia plauti rankas. Jie išmoksta to natūraliai, o ne bauginami.
Sigita. Jie gali rinktis, jeigu nori miegoti – miega, jeigu nenori, niekas jų per prievartą nemigdo. Lygiai taip pat ir dėl maisto. Didelėje erdvėje ir vaikai elgiasi kitaip, jie „nesuspausti”, neįstatyti į rėmus, jų neslegia sienos, nevargina nuo jų sklindantis aidas kaip tradiciniuose darželiuose. Mūsų jurta, tarkime, sugeria garsus. Atrodo, tokios smulkmenos, bet tam mažam žmogučiui jos labai svarbios.
Auginame drąsius ir savarankiškus
Jonas. Esame už tai, kad vaikai būtų kuo savarankiškesni ir susidūrę su problema nelauktų sprendimo iš kažkur, o imtųsi patys veikti. Tarkime, atsidūręs gamtoje vaikas nori atsigerti vandens, bet neturi puoduko. Viskas, šiuolaikiniam vaikui dažnai tai tragedija, o kad šalia yra tuščias pieno pakelis, jį galima išsiplauti ir panaudoti kaip puoduką, į galvą tokia mintis nešauna.
Mes mažais žingsniukais einame to link, kad galėtume savo vaikus ugdyti ir mokykliniame amžiuje, įsivaizduokite, įkišti tokį „laisvą” vaiką į standartinius rėmus standartinėje mokykloje… Staiga patiriama įtampa užmuša bet kokį norą mokytis.
Sigita. Jei vaikas nori paragauti balos vandens ar žvyro, nepuolame drausti. Jei nori lakstyti vienmarškinis per sniegą, irgi leidžiame ir neaiškiname, kad sušals. Jei nori išbėgti per vasaros liūtį, prašom. Darželyje vaikai padeda ruošti maistą: skuta bulves, morkas, patys pjausto peiliais, verda ir kepa. Stengiamės jiems neperduoti savo baimių: „Nusideginsi”, „Įsipjausi”, „Susižeisi”… Turbūt dėl to nieko bloga ir nenutinka.
Živilė. Mokykloje baudžiama už klaidas, tai absoliuti nesąmonė – mokaisi juk iš klaidų, suaugusieji irgi klysta, juk net toks posakis yra: „Kuris nedirba, tas neklysta.” Vaikui reikėtų sakyti, jog jis šaunuolis jau vien dėl to, kad bando. Nereikia užmušti mažųjų entuziazmo, įvaryti baimės, nes jie kiekvieną darbą darydami jau bijo: „Man neišeis, nes nepavyks.” Mūsų tikslas – išauginti laisvą ir drąsų žmogų.
***
Vasario mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:
Dainininkas Justinas Jarutis atvirai apie savo tėvystę;
Vaikas masturbuojasi: ką svarbu žinoti tėvams;
Pirma mamos ir vaiko diena: į ką atkreipti dėmesį;
Ar tikrai reikia vaikui pietų miego?
Nauja mada – ritualiniai gimtadieniai;
Trio karta: mama, kūdikis ir telefonas.
Prenumeruojantiems žurnalą – dovana. Ieškokite jos čia.
