Kai mes valgome pusryčius, paskubomis krauname vaikus ir jų kuprines į automobilius, dėl laiko skirtumo keletas rankas, kojas ir veidus kokoso aliejumi rūpestingai išsitepusių lietuvaičių sėdi jau ketvirtoje Balio (Indonezija) žaliosios mokyklos pamokoje ir pasakoja apie „namų darbus”, pavyzdžiui, kaip sekėsi savaitę išgyventi… tik su penkiais litrais vandens per dieną.
Kartu su lietuvaičiais klasėje sėdi vaikai iš Brazilijos, Indijos, Rusijos, Kanados, Australijos, JAV, Didžiosios Britanijos – mažiausiai iš 40 pasaulio šalių. 10 proc. mokinių yra vietiniai, t. y. gabūs mažieji indoneziečiai. Tiesą pasakius, rašyti „sėdi pamokoje” šiuo atveju netikslu – vaikai, galima sakyti, čia kasdien stovyklauja, t. y. gamtos mokslų ir matematikos, ekologijos, sociologijos ir dizaino mokosi augindami bites, vištas, paršelius, baklažanus, paprikas, brisdami į upę matuoti, ar stipri srovė, kurdami bambuko statinius, „imtyniaudami” purve, kartu su garsiausiais pasaulio fotografais fotografuodami šviesos žaismą palmėse ir net… eidami į tualetą, nes net ir jie čia kitokie – kompostiniai, t. y. visas „gėris” nenuteka kažkur kažkokiais kanalizacijos vamzdžiais, o yra surenkamas ir virsta trąša. Kaip visa tai vyksta, iliustruoja paveikslėliai ant tualeto namuko durų.
Klasės čia be durų ir sienų: tai šilto vėjo perpučiamos, įvairiausių vabzdžių pereinamos, iš bambuko rąstelių suręstos pavėsinės su nuo saulės saugančiu stogu ir molio asla. Galima sakyti, kad vaikai čia visą laiką gyvena lauke (oras čia paprastai drėgnas ir karštas – dieną nuo 29, naktį – apie 25 laipsnius šilumos – aut. past.), nes mokomasi čia ne iš vadovėlių, o gyvai patiriant tai, ką norima suprasti, išmokti, įvaldyti.
Balio žalioji mokykla – tai beveik negyvenamose tropikų džiunglėse kelių hektarų plote šalia upės išsibarsčiusios bambukinės pavėsinės (aplink jas – kiemeliai ir daržai) ir ne vieną pasaulinio lygio architektūros ir dizaino apdovanojimą pelnęs centrinis pastatas – unikalus spiralės formos bambukinis kelių aukštų pastatas, kuriame įsikūrusi mokyklos administracija, valgykla ir vyresniųjų klasių moksleiviai.
Kas keičia gyvenimus
Žalioji mokykla vienoje keliolikos tūkstančių Indonezijos salų (Balis vadinamas Žemės rojumi) pasaulio vaikus pakvietė 2008-aisiais. Jos sumanytojai ir įkūrėjai – sėkmingą juvelyrikos verslą pardavusių kanadiečių ir Balyje jau kurį laiką gyvenusių Johno ir Cyntia Hardys šeima. Apie Johną rašoma, kad vaikystėje jis norėjo tapti ugniagesiu, tačiau dėl disleksijos (specifinio skaitymo, rašymo ir net atminties sutrikimo – aut. past.) neišlaikė stojamųjų egzaminų. Taip Johnas anksti suprato, kad vienintelis būdas įgyvendinti savo svajonę – tai ne konkuruoti, o bendradarbiauti su žmonėmis, kurie turi jam trūkstamų įgūdžių. Teigiama, kad tokia ir yra Žaliosios mokyklos sėkmės formulė.
Cyntia ir Johno dukterys ilgai buvo mokytos namuose. Tačiau vieną dieną mergaitėms atėjo metas eiti į tikrą mokyklą. Tėvai norėjo leisti į tokią ugdymo įstaigą, kuria patys tiki, be to, norėjo likti gyventi Balyje. „Kur? Kaip? Ką daryti?” Atsakymas atėjo, kai Johnas pažiūrėjo Alo Gore’o filmą apie globalų atšilimą „Nepatogi tiesa”. Jo įkvėpta 2006-aisiais Hardy šeima pradėjo statyti Žaliąją mokyklą pagal senųjų laikų mokyklos modelį, kai mokiniai gaudavo žinių apie mokslą ir gyvenimą klausydami, sekiodami ir stebėdami Mokytoją (guru), vaikštinėjantį po didelį sodą. Johnas neklydo, tačiau kalbėdamas su žurnalistais neslepia, kad iš pradžių būta abejonių: „Kokie gi normalūs, civilizuoti, šiuolaikiški tėvai išleis savo vaiką į tropinėse pavojų knibždančiose džiunglėse įsikūrusią bambukinę mokyklą?”
Šiandien Žalioji mokykla – tradicinės švietimo sistemos profesionalų, revoliucionierių ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre. Patyrusieji, kas tai yra, teigia, kad ši mokykla keičia ne tik vaikų, bet ir visos šeimos požiūrį ir net visą gyvenimą.
„Patirk, kad išmoktum“
Nuo Lietuvos iki Balio – daugiau nei 10 tūkst. km. Tai beveik 30 val. skrydžio. Nepaisant to, nuo pat mokyklos atidarymo joje mokosi kokie 5 proc. lietuvaičių. Yra vaikų, kurie čia lieka mokytis vieni, jie gyvena mokyklos bendrabutyje. Tačiau yra šeimų, kurios atlydėjusios vaikus čia ir lieka gyventi, kai kurie – ir visam laikui: nusiperka namuką, įkuria verslą, įsilieja į Žaliosios mokyklos bendruomenę, dirba mokytojais ar administracijoje.
Šiandien Žalioji mokykla – tradicinės švietimo sistemos profesionalų, revoliucionierių ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre. Patyrusieji, kas tai yra, teigia, kad ši mokykla keičia ne tik vaikų, bet ir visos šeimos požiūrį ir net visą gyvenimą.
Žalioji mokykla yra žalia – bambukas, iš kurio ji pastatyta, visiškai suyra gamtoje ir itin greitai atsinaujina – nukirtus išauga per 5-7 m. Elektrą mokyklai gamina saulės baterijos, o pietums mokiniai gauna patiekalų, pagamintų iš mokyklos daržuose užaugintų vaisių ir daržovių. Žalioji mokykla formuoja „žalius” įpročius, tačiau ne tik mitybos, daržininkystės ar ūkininkavimo, bet apskritai darnaus gyvenimo.
Tačiau viso pasaulio tėvus suvilioja ne tik ekologinės idėjos. Mokytojai čia laikosi holistinio ugdymo principų. Pagrindinį holizmo principą apibrėžė dar Aristotelis: „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma”, t. y. nepakanka turėti žinių apie tai, kas yra atskiri elementai, labai svarbu suvokti atskirus elementus siejantį ryšį. Apie bites čia mokomasi ne iš biologijos vadovėlio – vaikai jas patys augina, stebi jų elgseną, bičių bendruomenę lygina su žmonių bendruomene, mokosi kopinėti medų ir gal net paskui jį parduoti vietos ūkininkų turgelyje. Toks projektas susieja biologiją, bitininkystę, matematiką, sociologiją, verslą ir daugybę kitų „mokslų” į vieną visumą, o gautas žinias vaikas iškart pritaiko savo gyvenime.
Pasak vadovų, Žaliosios mokyklos ugdymo programą sudaro trys kertiniai „akmenys” – tai pagrindiniai akademiniai dalykai (pavyzdžiui, anglų kalba, matematika, gamtos mokslai), „žaliosios” studijos ir menai. Anglų kalba, matematika ir gamtos mokslai dėstomi pagal standartizuotą Kembridžo tarptautinėms pradinėms ir vidurinėms mokykloms skirtą mokymo programą, bet kur tik įmanoma ir kai tik įmanoma, taikomas praktinis mokymas.
„Mokymasis patiriant yra Žaliosios mokyklos pasaulėžiūra”, – taip sakė mokyklos direktorius lietuvei Simonai Vaitkutei, kurios sūnus Oskaras penkerius metus buvo šios mokyklos mokinys, o vyras Joelas – mokytojas.
Žaliosios mokyklos efektas
Prieš penkerius metus tada dar ketverių Simonos sūnus Oskaras buvo pirmasis lietuvis Balio mokykloje.
Apie mokyklą moteris sužinojo rengdama straipsnį apie naujas ekotendencijas pirmajam žurnalo apie ekologišką kultūrą „Greenas” numeriui. Tuo metu kosmopolitų šeima (Simona yra išmaišiusi nemažai pasaulio, vienuose namuose nėra gyvenusi ilgiau nei metus, magistrantūros mokslus baigė Didžiojoje Britanijoje, su vyru susipažino JAV – aut. past.) gyveno Vilniuje, Joelas dirbo tarptautinėje mokykloje, tačiau abiem jau rūpėjo kelti sparnus.
„Vis dairėmės į Aziją. Kai apie Žaliąją mokyklą užsiminiau vyrui, jis iškart užpildė paraišką mokytojo darbui gauti, sėkmingai įveikė atranką ir po dviejų mėnesių jau turėjo naują darbą, -juokiasi Simona. – Net žurnalas su straipsniu dar nebuvo išėjęs! Į naują gyvenimą išskristi susiruošėme per dvi savaites. Visą gyvenimą atmintyje liks pirmas įspūdis apie Balį. Atskridome, tris valandas naktį stovėjome su vaiku ir lagaminais pasienyje. Oro uostas senas, kyšius duodantys sieną pereina pirmieji. Kai perėjome sieną, mus pasitiko angliškai nekalbantis vairuotojas. Tą naktį buvo baisi liūtis, pylė kaip iš kibiro. Važiuojame tamsoje, Oskarui prisireikė į tualetą. Vairuotojas sustojo, atidarė duris. Iškėliau vaiką iš mašinos ir… jis dingo! Šmurkštelėjo tiesiai į nuotekų griovį! Šiaip taip iškrapštėme vaiką iš to purvino griovio. Paskui paaiškėjo, kad viešbutyje, kurį buvome užsisakę, vietos mums jau nebeliko… Tačiau Žalioji mokykla iškart paliko gerą įspūdį. Nuotraukos negali perteikti to grožio ir didybės.
Pirmuosius metus Balyje mes net ir gyvenome, galima sakyti, lauke – atviroje pavėsinėje, kurios sienelė nesiekia kelių. Atvykusi iš Vilniaus buto patyriau ten lengvą šoką: nelengva susitaikyti su mintimi, kad savo erdve privalai dalytis ne tik su vabzdžiais, šikšnosparniais, pelėmis, vorais, bet ir gyvatėmis bei skorpionais…Simona Vaitkutė
Kodėl Balis, kas „užkabino”, klausiu Simonos. „Visada maniau esanti gana radikaliai mąstantis žmogus, tačiau švietimo klausimais buvau konservatyvi. Tiesą pasakius, esamą švietimo sistemą priėmiau kaip savaime suprantamą, neišvengiamą dalyką: gal ir nelabai viskas gerai, bet reikia tai ištverti, ką darysi. Aš pati mokyklos nemėgau, bet mokiausi gerai, baigiau, nors ir nelabai ką išmokau. Maniau, panašiai bus ir mano vaikui, išgyvens. Tai, ką rengdama straipsnį perskaičiau apie Žaliąją mokyklą, pakeitė mano požiūrį. „Užkabino” holistinis mokymo principas, kad vaiką reikia ugdyti ne tik intelektualiai, bet ir emociškai, fiziškai. Taip pat kad vaikai visą dieną būna lauke. Pirmuosius metus Balyje mes net ir gyvenome, galima sakyti, lauke – atviroje pavėsinėje, kurios sienelė nesiekia kelių. Atvykusi iš Vilniaus buto patyriau ten lengvą šoką: nelengva susitaikyti su mintimi, kad savo erdve privalai dalytis ne tik su vabzdžiais, šikšnosparniais, pelėmis, vorais, bet ir gyvatėmis bei skorpionais… Apie tai, kad tai žmonių erdvė, priminė tik virš lovų pakabinti tinkleliai nuo uodų. Bet turi „persilaužti”, nes jei nuolat apie tai galvosi, išprotėsi. Balyje karšta, drėgna, maistas akimirksniu genda, žaibiškai dauginasi bakterijos… Nėra lengva tai ištverti.
Mokykloje gan tradicinė tvarka: yra pamokų tvarkaraštis, pertraukos ir t. t. Esminis skirtumas – neformali bendravimo kultūra. Mokytojai su mokiniais elgiasi kaip lygūs su lygiais, mokytojai gerbiami, bet vaikai jų nebijo. Viskas, ko ten mokaisi, yra tavo gyvenimas. Nėra taip, kad sprendi uždavinį, bet nesupranti, nei kaip tai pritaikoma praktiškai, nei kam to reikia ir ar kada nors reikės.
Mokytojai ten nebūtinai yra tikri mokytojai. Žaliojoje mokykloje mokytojauja nemažai pedagoginio išsilavinimo neturinčių savos srities profesionalų – verslininkų, menininkų. Tiesą pasakius, ten jiems sekėsi kur kas geriau nei tradicinių mokyklų pedagogams.
Didžiausias šokas, kurį patiria lietuvaičiai, atvykę į Balį iš tradicinių mokyklų, yra tai, kad supranta, jog bijo pasakyti savo nuomonę ir net nemoka jos išsakyti. Juk tradicinėse mokyklose vaikai mokomi ieškoti teisingo atsakymo ir tie, kurie žino teisingus atsakymus, yra lyderiai. Todėl tie vaikai bijo spėlioti, kurti savo teorijas, turėti nuomonę. Ta mokykla pakeičia asmenybę, išlaisvina, vaikas nebesijaučia užguitas.
Į Lietuvą grįžę vaikai geba vėl prisitaikyti prie tradicinės sistemos, bet jiems čia ne taip įdomu. Po Žaliosios mokyklos vaikas jau niekada nebus toks, koks buvo.
Balio mokykla yra labai jauna, tai savitas eksperimentas. Suprantu, gali būti baisu išleisti į ją vaiką. Paprastai vaikų klausimu žmonės yra gana konservatyvūs. Dėl savęs linkę rizikuoti, bet dėl vaikų priima labiau tradicinius, saugesnius, sprendimus. Tačiau mes juk nežinome, kaip švietimo pasaulis atrodys po dešimties metų. Jau dabar universitetai ieško kitokių žmonių, nei rengia mūsų mokyklos.”
Susidomėjusiems
*Į mokyklą priimami vaikai iš visų pasaulio šalių, visų mokyklų ir įvairaus amžiaus (nuo 4 m. Ikimokyklinukai lanko Žaliąjį darželį).
*Minimalus mokymosi terminas – vienas trimestras (pavyzdžiui, nuo rugpjūčio pabaigos iki gruodžio pabaigos). Bet galima mokytis metus, dvejus ir t. t.
*Mokslas yra mokamas. 1 trimestro kaina – 1688 dol. Vienų metų kaina – 6,280 dol. Darželio paslaugos trimestrui – 2760 dol. , metams – 10 270 dol.
*Ar ir kokioje klasėje yra laisvų vietų, galima pažiūrėti www.greenschool.com.
