„Puponautai grįžo!“ – skelbia džiugus balsas iš televizijos ekrano, o dažnas tėvas susiima už galvos. Ką daryti: nusileisti vaikams ir pirkti ne itin reikalingas prekes dėl plastmasinio niekučio ar laikytis griežtos politikos ir ignoruoti vaikų prašymus bei prekybos centrų siūlomus žaisliukus? Apklausėme 5 mamas ir paprašėme situaciją pakomentuoti pedagogę.
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, Kaip kovoti su namų dulkių erkėmis: gydytojos patarimai
8 patarimai, kaip bendrauti su paaugusiu vaiku
Tadas:
„Manau, kad prekybos centrai elgiasi labai nesąžiningai šantažuodami tėvus per jų vaikus. Gaila, kad niekas nesiima tokių dalykų uždrausti. Sąmoningai ignoruoju tą prekybos centrą, kuris garsiai reklamuojasi apie duodamus žaisliukus už tam tikrus pirkinius. Aišku, lengva man kalbėti – mano dukrytei vos dveji metai, tad ji dar nesupranta, kad puponautai ir kiti panašūs „gėriai“ gaunami perkant.“
Ieva:
Prisipažinsiu, kad po pernai metų buvau pikta dėl tokių akcijų, tačiau dabar jaučiuosi pati esanti jų vergė. 5 metų sūnus moka visus jų vardus, kokiai šaliai jie priklauso ir kokių galių turi. Kai pradeda vardinti, tai man plaukai šiaušiasi: kaip jis sugeba įsiminti tiek daug informacijos? Čia panašiai kaip su eilėraščių mokymųsi, daug teksto, jo įsiminimas gerina atmintį, lavina vaiko kalbinius gebėjimus. Mano mama juokiasi, kad jų vardai sugalvoti tokie, kad neįmanoma įsiminti. Bet maži vaikai tai puikiai sugeba. Būtent dėl šios lavinamosios savybės nusprendžiau nebepykti ir dabar visa šeima su jais draugaujam.
Audronė:
„Ir pati renku, ir draugų bei giminių prašau, kad rinktų. Seneliai taip pat žino, kad geriau jau atvežtų šių žaisliukų rinkinį, nei saldainių. Jei kažko trūksta iš rinkinio, einu į mamų forumus, mainau. Didelės tragedijos dėl to nematau, pamenu, kaip pati vaikystėje turėjau knygeles, kuriose reikėjo suklijuoti gyvūnėlių arba Barbių lipdukus. Lipdukų rinkinius reikėdavo pirkti atskirai, o čia gauni pirkdamas reikalingus daiktus. Aišku, kartais tenka nusipirkti nelabai reikalingų sausainių pakuotę ar kokio gėrimo. Kita vertus, nėra taip, kad visada pirkinių krepšelį formuojame pagal tai, ar gausime kokį žaisliuką ar ne. Manau, kad vaikai visada sugalvos, ką rinkti ir kuo puikuotis prieš kitus vaikus.“
Lina:
„Kartais jaučiuosi kaip įkaitė, atrodo, nėra prekybos centro, kuriame, nebūtų ko nors siūloma vaikams už pirkinius. Negana to, kai kuriuose dar yra ir linguojančios mašinėlės ar pliušinių žaislų automatas – dar viena priemonė pasipelnyti iš tėvų per jų vaikus. Savo vaikų jau kuris laikas nesivedame į parduotuves, tačiau jie vis tiek žino apie puponautus. Juk jie reklamuojami televizijoje ir darželyje bendrauja su kitais vaikais, kurie atsineša šiuos žaislus. Todėl ir mums tenka kartas nuo karto nusileisti vaikų norams, perkame ko nereikia, prašome kolegų, draugų, kad atiduotų, jei jiems nereikia.“
KLAUSIMAS SPECIALISTUI
Koks yra pedagogo požiūris į šiuo metu parduotuvėse vykdomas akcijas, kurių metu vaikai gauna puponautų, limpakojų, pimpačkiukių ir panašių žaisliukų? Kaip tėvams elgtis, kai vaikai to prašo: griežtai sakyti NE ar leisti vaikui juos rinkti, skatinti keitimąsi. Gal yra šio reiškinio ir gerųjų pusių?
Atsako Vilniaus vaikų darželio „Šilagėlė” priešmokyklinio ugdymo pedagogė Dalia Masilionienė:
Puponautai puola! Tokia reklama gali daug ką išgąsdinti. Bet ar tikrai reikia nuogąstauti? Nesu mačiusi nei vieno vaiko, kuris nenorėtų jų turėti. Ar tai skatina vartojimą? Taip, žinoma. Prekės, kurias perkant duodami šie žaisliukai, kartais net nėra būtinos. Tai ką daryti?
Drastiškiausias būdas išvengti besaikio pirkimo būtų vengti parduotuvių, kur jie yra dalinami, eiti apsipirkti į kitas parduotuves. O viena iš išeičių galėtų būti ir maistą pirkti ūkininkų turgavietėse. Ten ir maistas kokybiškas, ir niekučių gal kiek mažiau.
Tačiau darželyje vaikai atsinešę tuos žaisliukus labai noriai dalinasi su draugais taip pildydami kiekvienas savo kolekciją. Kaip anksčiau daugelis pirkdavo Kinder siurprizus su žaisliukais, taip dabar kiekvienas nori turėti puponautų. Tokia mada.
Manau, kad viskas priklauso nuo suaugusiojo požiūrio; ar skatinsime pirkti, kaupti, ar šiek tiek prilaikysime vaikų norą būtinai turėti visą kolekciją, kad jie galėtų ir prieš draugus pasipuikuoti. Ar nepanašu tai į suaugusiųjų norus turėti daug nors ir nebūtinų daiktų?
Taigi, tėveliai, jums rinktis.
Kritikuoti paprasta, bet norint kažką pakeisti, reikia pradėti nuo savęs. O tai nėra jau taip lengva.