Ar tikrai piešiniai atspindi vaiko savijautą, emocijas? Kaip išmokti „skaityti” vaiko piešinius ir laiku pastebėti, kad kažkas jam yra ne taip?
Mama Laura augina ketverių metų mergaitę. Ji pastebėjo, kad mergaitė labai mėgsta mėlyną spalvą. Paprastai tokio amžiaus mergaitės nori būti princesėmis ir rožinė, raudona būna jų mėgstamiausia, o štai Smiltei patinka tik mėlyna spalva.
Be to, įdomu, kad piešdama piešinius ji dažnai piešia mamą, tėtį, save, kartais – būna močiutė, o mažojo broliuko, kuriam penki mėnesiai, dažnai nenupiešia. Ar tiesa, kad vaiko piešinys gali atspindėti jo emocinę būklę, todėl jei piešinyje nėra brolio, tai ženklas, kad Smiltė pavydi mažam broliui dėmesio? Šiuos ir kitus klausimus pateikėme pedagogei Brigitai.
Konsultuoja vaikų lopšelio darželio „Šilagėlė” ikimokyklinio ugdymo pedagogė Brigita Geringaitė.
Piešinys – langas į vaiko sielą
Dažnas tėvelis, pamatęs savo pradedančią piešti atžalą, kuri jau nulaiko rankute bet kokią piešimo (ar rašymo) priemonę, puola vertinti, bando „skaityti” mažųjų darbelius, nors tai būna tik paprasčiausios keverzonės. Tačiau vaikams ūgtelėjus, kuomet jie labiau suvokia juos supantį pasaulį, vaikai piešia tai, ką mato aplinkui, apie ką svajoja. Tuomet piešinių „šifravimas” prasmingesnis – kiekvienas mažųjų piešinys, pasak psichologų, atskleidžia, kaip vaikas mato ar jaučia save, atspindi vidinį jų pasaulį, išgyvenimus, tarsi tai langas į vaiko sielą, nes jis nepajėgus sudėtingas emocijas nusakyti žodžiais.
Žinoma, nieko nesako vienas ar kitas brūkšnelis, bet parenkamos spalvos, figūros ir jų išdėstymas erdvėje – tai tartum užkoduota simbolių ir vaizdinių kalba, galinti suteikti nepaprastai daug informacijos apie mažojo jausmus, džiaugsmus ir išgyvenimus, esamas ar iškilsiančias psichologines problemas.
Spalvų reikšmė vaiko piešinyje
Spalvos – bene svarbiausia priemonė išreikšti emocijoms, ypač toms, kurias labai sunku apsakyti; per spalvas vaikai bando išreikšti save. Kaip teigia psichologai, piešimas tamsiomis, niūriomis spalvomis suintensyvėja sunkiais vaiko periodais: šeimoje gimus dar vienam vaikui, pradėjus lankyti darželį, persikrausčius gyventi į kitą vietą, praradus artimą žmogų, mylimą augintinį.
Jūs, Laura, nenurodėte, ar Smiltei mėlyna spalva pradėjo patikti dar prieš broliuko gimimą ar jau jam gimus. Nes vyraujanti mėlyna spalva, matyt reiškia, jog mergaitė liūdi, jai baugu, neramu. Tokią mergaitės būseną galima paaiškinti taip, kad ji pavydi broliukui, o tai yra visiškai natūralus dalykas.
Kuomet namuose atsiranda mažasis šeimos narys, dažnai vyresnysis vaikas jį priima su smalsumu, galvodamas apie mažylį kaip apie naują žaisliuką. Tačiau greitai jam tenka nusivilti: atsiranda tam tikrų pareigų, o didžioji dalis mamos ir tėčio dėmesio atitenka naujagimiui ir jis jau nebėra dėmesio centre.
Vyresnysis vaikas, apkrautas pareigomis ir atsakomybės jausmu, nejučia ima pavydėti mažajam „lengvo” gyvenimo ir visapusiško tėvų rūpesčio. Todėl Smiltė savo liūdesį, nusivylimą išreiškia piešiniais – mėlyna spalva, ir dažniausiai visai nenupiešdama mažojo broliuko šalia visų šeimos narių. O jeigu ir patalpina jį popieriaus lape, matyt, jis būna mažytis ir visai nuošalyje nuo Smiltės, mamos, tėčio (Jūs nenurodėte, kokį nupiešia broliuką).
Šeimos nariai vaiko piešinyje
Paprastai vaiko piešinio centre vaizduojamas svarbiausias šeimos narys (juo gali būti ir pats vaikas), pakraštyje – mažiau svarbūs nariai. Šeimos narių svarbą atspindi ir vaizduojamų figūrų dydis, tarpusavio santykis.
Paprastai jaunesnius brolius ir seseris vaikas vaizduoja mažesnius už save, tėvus – didesnius. Tačiau jeigu Smiltei mėlyna spalva patiko dar prieš broliuko atsiradimą, gali reikšti, jog ji yra uždara ir rami.
Tamsios ir baltos spalvos kontrastas
Iš tikrųjų, nereiktų visiškai tikėti tokiais šios spalvos paaiškinimais, nes tokio amžiaus vaikams patinka piešti tamsiomis spalvomis baltame popieriaus lape, dėl to, kad jie mato didesnį kontrastą. Taip pat vaikai iki maždaug 5 metų amžiaus daugiau tyrinėja spalvas, jiems patinka ryškios, ant popieriaus lapo gerai matomos spalvos – tokios yra juoda, mėlyna, raudona.
Kita vertus, egzistuoja teorijos, kurios teigia, kad vaiko piešinių spalvos atskleidžia jo emocijas. Kitos teorijos vertina daugiau formalius piešinukų kriterijus: popieriaus lapo dydį, formatą, pavienių pavaizduotų elementų dydį, formas, naudojamas linijas ir dėmes, pasirinktas spalvas ir judesio perteikimą.
Nereikėtų daryti išvadų, remiantis vienu piešiniu – juk labai daug renkantis spalvas lemia vaiko savijauta, nuotaika, netgi vieta kurioje jis piešia, kitaip tariant, reikia žinoti kontekstą. Geriausias būdas „perskaityti” mažojo dailininko piešinius – juos rinkti ir atidžiai sekti pokyčius. Specialistai pataria visada kitoje piešinio pusėje užrašyti datą, kad prireikus galėtumėte jį susieti su konkrečiais įvykiais.
Ne mažiau svarbu kalbėti su atžala apie jo piešiamus vaizdus, o dar geriau, kad jis pats pasakotų, ką turėjo galvoje piešdamas, kokias emocijas buvo patyręs.
Psichologinių teorijų yra labai daug, ir jos labai skirtingai interpretuoja vaikų piešinius.Daugiau apie vaikų piešinius galite pasiskaityti šiose knygose: Violet Oaklender „Langas į vaiko pasaulį”, Inger Brochman „Vaikų piešinių paslaptys”.
