Auklėjimas visiškai be draudimų neįmanomas. Tačiau jei “ne” sakysite per dažnai, jo poveikis susilpnės. Todėl tėvai žodelį “ne” turėtų vartoti kaip vaistus, tik esant būtinybei.
Kokiose situacijose ištarti “ne” būtina?
1-2 metų vaikui pasaulis yra didelė žaidimų aikštelė, kurioje daug ką galima išbandyti: paliesti, numesti, palaižyti. Pasaulis būtų tikras rojus, jei jame nebūtų suaugusiųjų, kurie pyksta, jei apgrauži kompaktinę plokštelę arba šimtus kartų įjungi ir išjungi šviesą. Tie dideli žmonės tada sušnypščia “Liaukis!” arba rėkia “Ne!” Jie dažnai nežino, kaip kitaip galėtų sudrausminti savo atžalą.
Žinoma, kartais tėvai turi stabdyti vaikus, norinčius viską išbandyti savo kailiu. Ir tada gerai, jei jūsų vaikas paklūsta žodeliui “ne”. Tačiau ar paklusnumas savaime yra vertybė? Gebėjimas, kurį reikia ugdyti anksti ir intensyviai?
Ekspertai yra skeptiškos nuomonės šiuo klausimu. Profesorius Geraldas Hiūteris, smegenų tyrinėtojas ir vaikų raidos specialistas iš Getingeno (Vokietija) įžvelgia dvi problemas:
Draudimai apsunkina tėvų ir vaikų santykius
Tai girdėti nėra smagu. Tačiau būtina atskirti: šiuo atveju kalbame apie draudimo poveikį kūdikystės amžiuje. Griežtas mamos “ne”, ištartas kartu piktai žvelgiant, bent jau trumpam sustabdys ropojantį kūdikį.
“Tačiau mažyliui, kuris jaučiasi dar labai susijęs su mama, tai bus signalas, kad jų tarpusavio ryšiui iškilo pavojus”, – sako neurobiologas.
Kodėl? Nes mažasis prasižengėlis dar negali atskirti jo poelgių kritikos (“Neliesk magnetofono, gali jį sugadinti!”) nuo kritikos jo asmeniui. Jis tik jaučia, kad yra puolamas.
“Pasakysiu šiek tiek sutirštindamas, tačiau vaikai pirmaisiais ir antraisiais savo gyvenimo metais bet kokį draudimą interpretuoja kaip jų asmens atmetimą”, – aiškina G. Hiūteris ir priduria, kad visiškai be draudimų neįmanoma apsieiti: Tačiau daugelis griežtų žodžių yra paprasčiausiai nereikalingi. “Ne” reikėtų tarti tik tokiose situacijose, kuriose jis yra neišvengiamas. Pavyzdžiui, jei vaikas suduoda savo mamai. Arba jei nori išbėgti į pavojingą gatvę”.
Tik šiaip ištartas “ne” neturi jokio poveikio
Jei vaikas į griežtą toną ir griežtą žvilgsnį reaguoja taip skausmingai, tai ar nėra geriau ištarti “ne” kuo neutraliau?
“Deja, ne, – sako profesorius G. Hiūteris. – Šiaip ištartas “ne” užsifiksuoja tik trumpalaikėje atmintyje, jei apskritai užsifiksuoja. Ir jis įsimena ne ilgiau kaip telefono numeris, kurį ką tik pasižiūrėjome telefonų knygoje – daugiausiai 3-4 minutes”.
Kad informacija (“Neliesk magnetofono, gali jį sugadinti!”) užsifiksuotų ilgalaikėje atmintyje, reikalingas tam tikras kalbos ir pasaulio supratimas. Tačiau to pirmaisiais ir antraisiais gyvenimo metais to dar negalima tikėtis.
Kad pastabos neužsimirštų, šiame amžiuje svarbūs kiti dalykai: jausmai ir nuotaikos. “Ne”, ištartas be jokių emocijų, kūdikiams ir mažiems vaikams yra nieko nesakantis žodis”, – teigia G. Hiūteris.
Tai ar vis dėlto geriau rėkti? “Kas savo pyktį beatodairiškai lies kiekvieno draudimo metu, pasieks efektą. Tačiau tai bus greičiau dresūra, veikimas per baimę”. O kas to nori? Profesorius G. Hiūteris lieka prie savo nuomonės: saikingai naudojami draudimai suveikia geriausiai.
Rečiau sakančių NE tėvų vaikai yra klusnesni
Tokios pat nuomonės yra ir raidos psichologė dr. Karin Grossmann iš Rėgensburgo. Ji per ilgus darbo metus priėjo prie išvados, kad dažni “ne” veikia paradoksaliai. Ji tvirtina, kad mažai draudžiančių tėvų vaikai yra klusnesni!
Tai mokslininkė įrodo, pateikdama įvairių tyrimų rezultatus:
Jau aštuntajame dešimtmetyje santykių tyrinėtoja Meri Ainsvort nustatė, kad į kompromisus linkusiems, atjaučiantiems (empatiškiems) tėvams yra lengviau. Tokie tėvai atsižvelgia į vaiko norus ir deramai ir juos reaguoja, priima kūdikį kaip būtybę, turinčią savų poreikių. Tokių atjaučiančių tėvų dešimties mėnesių mažyliai labiau paisė reikalavimų ir draudimų, nei nejautrių tėvų atžalos. Beje, M. Ainsvort šį vaikų elgesį vadina “pritarimu”, o ne “paklusimu”.
Panašūs yra ir K. Grosman bei jos vyro Klauso atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo 12 mėnesių amžiaus vaikai, rezultatai. Vienerių metų mažyliai buvo atnešti į patalpą, kurioje buvo daug įdomių daiktų. Tik dviejų jų jie negalėjo liesti – telefono ir ventiliatoriaus ant stalelio. Rezultatas: atjaučiančių tėvų vaikai dažniau atsispyrė pagundai paliesti draudžiamus daiktus nei kiti vaikai.
Kiti šių tyrimų rezultatai: vienerių metų vaikai, kurių tėvai daug draudžia ir bara, pasinaudoja bet kokia galimybe “apeiti” draudimą. Kai šalia nėra mamos, jie į draudimus nekreipia dėmesio dažniau nei jautrių tėvų vaikai.
Beje, įdomu: jei tarp išdėliotų daiktų daugiau yra draudžiamų, nei leidžiamų paliesti, ir atjaučiančių tėvų vaikams sunkiau sekasi laikytis susitarimų.
Būtini ir nebūtini draudimai
Daug faktų rodo, kad klusnumas yra savybė, paremta savitarpio supratimu. Jautriose šeimose paisoma kiekvieno šeimos nario norų – kas jam patinka, o kas ne. “Dažnai užtenka, kad mama surauktų kaktą, ir vaikas nelies gėlių vazono, – sako K. Grosman. – Nes jis žino, kad mama jį maitindama paiso ir jo mimikos ir nekiša jam į burną dar vieno šaukštelio košės, kai jis jau yra pasisotinęs”.
Taigi apibendrinkime: vaikai išmoksta klausyti savo tėvų ne dėl to, kad ypač dažnai girdi kartojamą žodį “ne”, o priešingai – jei draudimai apribojami iki reikalingiausių. Mamos ir tėčiai sunkiomis dienomis arba nesusivaldę gali ir perlenkti lazdą, tačiau vaikai dėl to nenukentės.
Nesibaiminkite, jums nereikės keisti savo įsitikinimų. Ir ateityje neturėtumėte manyti, kad akmenėlių vieta pietų lėkštėje ar kad televizoriaus pultelis yra žaislas. Tačiau gal galėtumėt dažniau nekreipti dėmesio į mažas nuodėmes arba jų net išvengti.
Kas padės kuo rečiau tarti “ne”?
– Kas vengs konfliktinių situacijų, tam bus lengviau. Jei po vaikiška kėdute patiesite klijuotę, ištiškusi morkų tyrelė taip neerzins. Muzikinė įranga, kompaktinės plokštelės ir kiti brangūs, dužūs daiktai turėtų būti padėti taip, kad mažylis jų nepasiektų.
– Stenkitės kiek įmanoma dažniau „nepastebėti” nepageidautino elgesio, kuris niekam nekenkia, tuo tarpu teigiamus poelgius girkite.
– Jei visiškai be draudimų apsieiti neįmanoma, “ne” tarkite pasiūlydama vaikui alternatyvą ir nukreipdami jo dėmesį kitur. Pavyzdžiui, dvimetis mėgina užsikabaroti ant sekcijos. Dabar jūs galite įsitraukti į 20 minučių truksiančius ginčus. Tačiau bus geriau, jei apversite dvi kėdes ir, vaikas netikėtai turės naujos veiklos – pastatyti iš kėdžių „kosminį laivą”.
– “Ne” suveiks geriausiai, jei su vaiku kalbėsite ramiai, tačiau griežtai – kartu tvirtai žiūrėdama jam į akis. Į ilgus aiškinimus nereikėtų leistis.
