Ar esate buvę Valdorfo pedagogikos darželyje? Jei ne, kviečiame į svečius – Vilniaus lopšelio darželio „Pasaka” Valdorfo grupę.
Plastmasiniams žaislams – ne!
Užėjus į Valdorfo darželį, pirma, kas krinta į akis, kad nėra įprastų žaislų. Traktorių, barbių, dėlionių. Užtat čia apstu akmenukų, medžio kaladėlių, vilnos kamuolėlių, siūtų ir megztų lėlyčių, kelmų ir medžiagos skiaučių. Sakysit, vargšai vaikai? Anaiptol! Juk pliauska vaiko rankose gali virsti bet kuo – automobilio vairu, kardu, burtų lazdele. Valdorfo darželyje ne tik žaislai, bet ir visa aplinka natūralių medžiagų. Užuolaidos – iš lino ar šilko, grindys ir baldai – natūralaus medžio, patalynė – irgi ne sintetinė.
Kodėl? Daug metų darbo Valdorfo darželyje patirties turinti E.Kuliavaitė sako, kad iki 21 m., ypač pirmaisiais septyneriais, vystosi žmogaus pojūčiai. Liečiant natūralias gamtos medžiagas, o ne „negyvą plastmasę”, tinkamai lavėja vaiko pojūčiai. O kaip dėl namų žaislų? Juk mažieji mėgsta iš namų atsinešti žaislą, parodyti jį draugams? „Galima, jei tai ne transformeris ar Supermenas, o mamos siūtas žaisliukas. Arba šeima keliavo ir iš svečios šalies parsivežė suvenyrą – kristalą, kriauklę ar pan.”.
Tiesa, kuriozų pasitaiko. Valdorfo darželyje yra graži tradicija, kai auklėtojos svečiuojasi būsimų pirmokėlių namuose. „Kadangi iš anksto susitariame, šeimos sutvarko namus, garbingoje vietoje stovi daug „valdorfinių” žaislų: siūtų lėlyčių, medinukų. Viską aprodo, drauge pavartom albumus, bet akivaizdu, kad vaikas kažko nerimsta. Ir tik vėliau įsidrąsinęs atidaro spintą, o ten mama suslėpusi plastmasines mašinas. Skaniai pasijuokiam iš to. Ir visiems, pas kuriuos einame į svečius, siūlome nieko neslėpti. Juk mes, auklėtojos, irgi ne iš kito pasaulio. Nėra taip, kad draudžiame turėti įprastų žaislų”, – pasakoja Edita.
Tarsi viena šeima
„Labas rytas, Rokai”, – ištiesia ranką auklėtoja į darželį atėjusiam pypliukui. Ir būtinai pasižiūri jam į akis. Atrodo, smulkmena, bet labai svarbi: auklėtoja pajaučia, kaip nusiteikęs vaikas, šis jaučiasi laukiamas ir mylimas. Ryte užsimezgęs kontaktas išlieka visą dieną, net jei grupės šurmuly auklėtoja tiesiogiai nebendrauja su vaiku. Panašių į šį ritualų darželyje pilna: prieš valgį uždegama žvakelė, vaikučiai susikabina rankomis ir padėkoja žemelei už vaišes. Arba einant pietų miego visi draugiškai pakviečia pasakėlę. It burtažodis iš mažų lūpelių: „Pasaka, pasakėle, tu ateik nors minutėlei…” Tik tada auklėtoja pradeda ją sekti.
Valdorfo darželiuose vaikai dirba daug “rankų darbelių” – velia vilną, lieja žvakes, audžia, drožia medinukus. DELFI nuotr.
Grupėje – skirtingo amžiaus vaikai
Valdorfo grupėse drauge krykštauja ir trimečiai, ir šešiamečiai. Tarsi viena didelė šeima. Teisybė, ikimokyklinukai čia turi daugiau pareigų ir privilegijų: gali nemiegoti dieną, bet padeda auklėtojai, tarkim, išdalyti pietus ar vakarienę.
Martynui jau septyneri ir šie metai – paskutiniai darželyje. Dar ankstų pavasarį jis iš molio nulipdė vazonėlį ir lėkštutę. Per išleistuves berniukas pasodins į vazoną darželyje augančio paparčio atžalėlę ir parsineš namo.
Lieja žvakes ir velia vilną
Tamsiomis žiemos popietėmis vaikai savaitę ar dvi velia vilną. Ne juokai, juk norint nusivelti mažytę kepurėlę reikia šimtus kartų muiluoti vilną, daug kartų trinti, džiovinti, tada vėl trinti. Kepurėlė išdžiūsta, nuvejama virvelė, auklėtoja išsiuvinėja inicialus. Per Velykas, kai vaikai miega pietų miegučio, juos aplanko Velykė – pabudę mažieji kepurėlėse randa spalvotų putpelių kiaušinių. Valdorfo darželyje puoselėjami ir kiti senieji amatai: vaikai čia audžia, drožinėja, lipdo iš molio, lieja žvakes. Savo rankų žvakelę namo prieš Vėlines parsinešė ir trimetė Gabrielė. „Degsiu ant močiutės kapelio”, – susikaupusi pareiškė.
Pasak auklėtojos, Valdorfo darželyje nebūna parodų ar viešų koncertų. Taip vaikai išvengia progos konkuruoti, jaustis gabesni ar blogesni už kitus. Kartą per savaitę ateina medžio meistras – visi kartu drožia šaukštus, dubenėlius, druskines, žaisliukus. Neįgudusiai akiai galbūt kraupoka žiūrėti, kaip aštriu peiliuku samtį skobia penkerių metų pipiras. „Šiandien vaikai vis mažiau mato, kaip dirbama rankomis: sultis spaudžia sulčiaspaudės, morkas skuta virtuvės kombainai. Čia, darželyje, niekas niekur neskuba, todėl pjaustome, tarkuojame, tešlą minkome rankomis. Per priešpiečius visi drauge gaminame maistą: kepame bandeles ar sausainius, tepame sumuštinius”, – pasakoja pašnekovė.
Neskubėkim gyventi
Svarbiausias Valdorfo ikimokyklinės pedagogikos principas – vaikas mokosi ir pasaulį pažįsta mėgdžiodamas. Iki 7 m. svarbiausia ne mokytis skaityti, skaičiuoti ar anglų kalbos, o žaisti ir fantazuoti, kartu su suaugusiaisiais dirbti paprastus buities darbus. Taigi vaikas intelektualiai neskubinamas.
Rytais darželyje visi susiburia į ratą žaisti žaidimų: vaikai dainuoja, žingsniuoja, miklina pirštukus ir kitaip juda. Pasak Valdorfo specialistų, tokie ritminiai žaidimai svarbūs vaiko sveikatai: „Naujagimis turi visus organus, bet jie yra kitokios formos negu suaugusiojo. Iki septynerių metų vystosi organų forma, o nuo tada tik didėja masė ir tūris. Kai vaikas nuolat bijosi ar gąsdinasi, jis sulaiko kvėpavimą, širdutė plaka greitai. Vadinasi, plaučiai ir širdis formuojasi netinkamai. Manome, kad visa, kas pirmais septyneriais gyvenimo metais su vaiku buvo daroma netinkamai, „įsirašo” į jo besiformuojančius vidaus organus, skeleto sistemą ir ateityje tai neišvengiamai atsilieps jo fizinei sveikatai”, – filosofuoja pašnekovė. Todėl Valdorfo darželiuose svarbu daug ir laisvai judėti.
Į lauką mažieji valdorfiukai eina bet kokiu oru. Ir tai nėra tik gražūs žodžiai. Ar lyja, ar sninga, ar šiaip darganota – vaikams nė motais. Čia leidžiama voliotis po šlapius lapus, laipioti medžiais, bent kartą per savaitę darželinukai keliauja į tolimus žygius. „Svarbu tinkamai apsirengti. Visi turi neperšlampamus drabužėlius. Jei mama pamiršta juos įdėti, iš skrynios ištraukiam atsarginius. Dabar vaikai apskritai per mažai juda – iki darželio juos atveža automobiliu, namie daug kiurkso prie televizoriaus ir kompiuterio”, – sako pašnekovė.
Laisvė, bet ne chaosas
Viena ausimi girdėjusieji apie alternatyvias pedagogikas, Valdorfo irgi, kartais paniekinamai sako: „Ai, ten visiška laisvė… Vaikai daro ką nori”. Anaiptol. Nors Valdorfo pedagogika ir vadinama laisvės pedagogika, tai nereiškia, kad laisvės elgtis blogai. „Taisyklės pas mus ne mažiau griežtos kaip tradiciniuose darželiuose. Kai reikia, pati sau sakau: vaikas neturi kenkti sau, kitiems ir aplinkai. Dienotvarkė čia labai aiški: vaikai žino, kad kasdien po ryto rato laukia priešpiečiai, paskui – žaidimai lauke, tada – pietūs, miegelis ir taip toliau. Ir savaitės ritmas labai aiškus: pirmadienis – rankdarbių diena, antradienį ateina medžio meistras, trečiadieniais išsiruošiame į žygį.
Tiesa ir mitai
Valdorfo darželiuose neįprastai daug atostogų – po savaitę rudenį, pavasarį, žiemą, o vasarą atostogaujama net du mėnesius
Tiesa. Tokios atostogos yra daugumoje pasaulio Valdorfo vaikų darželių. Kai dirbi su vaikais, sveika kiekvieną sezoną bent savaitę pailsėti. Ir jiems gerai pailsėti nuo šurmulio. Per atostogas auklėtojos važiuoja pasitobulinti į seminarus, konferencijas.
Valdorfo darželius mėgsta labiau meniškų profesijų žmonės
Netiesa. Įvairių profesijų žmonės čia atveda vaikus. Būna, kad kažkuriais metais užplūsta tam tikros profesijos. Vienais metais turėjome daug gydytojų psichiatrų vaikų, dabar ateina daug verslininkų. Galima paaiškinti tuo, kad kažkuris ateina pirmas, jam patinka ir rekomenduoja savo draugams. Viena, ką galiu patvirtinti, kad šį darželį labai mėgsta daugiavaikės šeimos. Užsienio tyrimai rodo, kad trečdalis vaikų Valdorfo darželiuose ir mokyklose yra iš daugiavaikių šeimų. Štai mano grupėje yra dvi šeimos, turinčios penkis vaikus, keturios šeimos turi po keturis vaikus, o po tris vaikus net nesuskaičiuosi…
Pakliūti į Valdorfo grupes labai sunku
Tiesa. Labai trūksta Valdorfo grupių ir pedagogų. Pasitaiko, kad į Valdorfo darželį šeimos veržiasi todėl, kad tai nauja, kad madinga… O patekę mato, kad tai neturi nieko bendra su jų pasaulėžiūra, ir nusivilia. Todėl apsvarstykite visus „už” ir „prieš”.
