Iš didelio rašto išeina iš krašto. Taip sako viena patarlė, kuri labai tinka šio mūsų straipsnio apibendrinimui. Aptarsime 5 tėvų elgsenos modelius, kuomet per didelė meilė ima ne juokais kenkti vaikui.
Hipergloba
Norą nuolat kontroliuoti savo vaiką pernelyg rūpestingos mamos aiškina didele meile. Jos neišleidžia savo vaiko iš regos lauko. Į hiperglobą linkusios mamos vaiko savarankiškumo apraiškas vertina kaip tiesioginę grėsmę šeimos harmonijai.
Tai, kad mama linkusi į hiperglobą, pastebėti kūdikystėje gana sunku. Juk mažyliui tikrai reikalingas didesnis dėmesys bei rūpestis. Jam reikia apauti batukus, pamaitinti, rūpintis, ar ne per šalta lauke ir pan. Tačiau laikui bėgant kai kurių tėvų globos polinkis nemažėja. Dažni atvejai, kai vaikai užauga, o mamos toliau mato juos kaip bejėgius mažylius, kurių kiekvieną žingsnį reikia kontroliuoti.
„Neik žaisti į kiemą. Nedraugauk su šituo berniuku. Neišjunk telefono, kad aš galėčiau tau prisiskambinti. Pranešk, kai pasieksi namus”, – frazės, kurios liudija progresuojantį nerimą.
Pavojus: vaikai, kurie yra hiperglobos aukos, nesugeba parodyti iniciatyvos, yra priklausomi nuo kitų nuomonės, tikisi pašalinės pagalbos.
Pavydas
Pavydi – reiškia, myli. Prisimenate šį paplitusį ir ganėtinai ginčytiną posakį? Ne visada tikslinga tarp sąvokų „pavydas” ir „meilė” rašyti lygybės ženklą. Kartais pavydas išstumia kitus pozityvesnius jausmus: rūpestį, švelnumą, meilę. Kaip ir kam galima pavydėti savo vaiko? Vieni pavydi vaiko savo sutuoktiniui (pavyzdžiui, mama jaučia diskomfortą, kai vaikas daugiau laiko praleidžia su tėčiu), kiti – giminaičiams (seneliams), mokyklos mokytojams arba artimiems vaiko draugams.
Dažnai pavydiems tėvams nepatinka tas faktas, kad vaikui reikalingas pašalinio (nors ir artimo jam žmogaus) rūpestis, kad jis įsiklauso į jo nuomonę, klauso jo patarimų. „Jei vietoj manęs jis renkasi kitą žmogų, reiškia, kad aš kažką darau ne taip. Turbūt aš esu blogas tėvas”, – tokios mintys slepia baimę, jog būsi atstumtas, nemylimas, pamirštas.
Pavojus: vaikas bijo jausti ir išreikšti prieraišumo kitiems žmonėms jausmą. Stiprėja įsitikinimas, kad tikros meilės nusipelno tik mama (arba tėtis).
Savininkiškumas
Tėvai – egoistai visomis išgalėmis stengiasi „prisirišti” vaiką prie savęs. Savininkiškumo jausmas neretai būdingas mamoms, kurių nėštumas buvo komplikuotas. Moteris, kuri devynis mėnesius bijojo prarasti kūdikį, atsikračiusi šios naštos siekia nuolat palaikyti ryšį su mažyliu.
„Jis – mano kūnas ir kraujas. Jį nešiodama, aš paaukojau tiek daug jėgų, todėl dabar noriu, kad jis nuolat būtų šalia”, – teisinasi mamos, nė per žingsnį nuo savęs nepaleidžiančios mažylio.
Tėčiams dažniau būdingas savininkiškumo jausmas dukroms, o ne sūnums. Tėvams, ribojantiems paauglių dukrų laisvę, atrodo, kad tuo pačiu jie gali apsaugoti jas nuo socialinių pavojų. Iš tikrųjų, tėčiams – savininkams sunku suvokti, kad jų mažylės auga, tolsta ir ruošiasi skristi iš tėvų lizdo.
Pavojus: vaikai, esantys tėvų „nuosavybe”, yra inertiški, nuolankūs, jaučia kaltės jausmą, kai negali parodyti tinkamo dėmesio savo mamai arba tėčiui.
Nerimas
Nerimas dėl vaiko dabarties ir ateities būdingas visiems tėvams. Kitas reikalas, kai padidėjęs nerimas užgniaužia kitus pozityvius jausmus. Nerimaujanti mama nesidžiaugs už sūnų, kuris ruošiasi į žygį su klase, o nerimaujantis tėtis uždraus paauglei dukrai eiti į pasimatymus.
Jei paklaustumėte tokių tėvų, kodėl jie nori nuspalvinti vaikų gyvenimą juoda spalva, jie nežinos atsakymo, nes net minties neturėjo kaip nors užgniaužti vaiką, tiesiog jie jaudinasi, kad su juo kas nors neatsitiktų.
Pavojus: padidėjęs nerimas perduodamas iš tėvų vaikams, jie pasidaro neramūs, įtarūs, baiminasi priimti svarbius sprendimus ir išeiti iš komforto zonos.
Priklausomybė
Kai kurie tėvai yra priklausomi nuo savo vaikų. Mamos ir tėčiai stengiasi praleisti su vaikais kuo daugiau laiko: ima juos pas save į darbą arba susitikimą su draugais. Priklausomi tėvai atima iš savęs ir iš vaiko teisę į asmeninį laiką bei erdvę.
Galiausiai tiek vaikai, tiek ir tėvai jaučia tuštumą ir vienatvę, kai aplinkybės priverčia juos atitolti vienus nuo kitų. Laikui bėgant, tėvus ir vaikus rišanti gija virsta tvirta virve. Nutraukti ją būna sunku. Dažniausiai bandyti atsiskirti ima augantys vaikai, kuriems norisi pajausti nepriklausomybę. Tėvai priešinasi, įsižeidžia, šantažuoja ir manipuliuoja, bandydami atkurti buvusį glaudų ryšį.
Pavojus: vaikai auga įsitikinę, kad neturi teisės į asmeninį gyvenimą, jie nepriima sprendimų, nepaklausę patarimo, bijo elgtis kitaip, nei leidžiama tėvų, derina savo gyvenimą pagal artimųjų poreikius.
