Pykstame mes visi. Tačiau pykstantį vaiką kartais sunku suprasti, tarsi to daryti jis neturėtų teisės. Su psichologe psichoterapeute Rūta Bačiulyte aptariame 3 mitus apie vaikų pyktį.
PIRMAS MITAS
Vaikas neturi teisės pykti.
Vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, turi teisę supykti ir tai daro. Pirma ir dažniausia pykčio priežastis – kai mažylis ko nors užsigeidęs negauna. Arba jeigu ko nors labai nori, o tėvai neleidžia.
Tai visiškai natūralus jausmas, tarkim, kaip meilė ar džiaugsmas. Na, o kaip vaikas išreikš pyktį, jau priklauso nuo aplinkos, kurioje auga.
Jeigu tėvai ūmaus būdo, supykę tranko durimis, šaukia vienas ant kito ir ant vaiko, šis elgsis taip pat.
Mažyliai be galo imlūs ir tuoj pat supranta, kad kaip tik taip mama su tėčiu elgiasi, kai pyksta. Maža to, jie pastebi, kad mama ar tėtis garsiai šaukdami dažniausiai gauna tai, ko nori.
Mažylis nejučiomis išmoksta, kad rėkimas duoda vaisių, kad taip atkreipiamas kito žmogaus dėmesys, ir pats pradeda elgtis lygiai taip pat.
ANTRAS MITAS
Mušasi ir spardosi tik tie vaikai, kurių tėvai taip daro.
Vaikai iš prigimties gali būti nevienodai agresyvūs. Kaip reikšti agresiją, mažylis mokosi ne tik iš tėvų, bet ir iš aplinkos. Čia, ko gero, ir yra didžiausias rūpestis, kad ne tik tėvai auklėdami vaikus turi įtaką. Nemažai jie išmoksta iš žiniasklaidos, žaisdami kompiuterinius žaidimus, darželyje, vėliau mokykloje. Negalima kaltinti tik tėvų, kad rodo blogą pavyzdį vaikams. Ramesni vaikai pyksta švelniau.
Iš prigimties agresyvesni nusižiūri tuos pykčio raiškos būdus, kurie atrodo efektyviausi ir galbūt lengviausi. Paprastai tai būna impulsyvūs būdai. Jeigu toks iš prigimties agresyvus vaikas pamatys, kad kiti bendraamžiai supykę mušasi ir spardosi, gali elgtis taip pat, net jeigu tėvai taip nesielgia.
TREČIAS MITAS
Visuomet besišypsantys tėvai – geras vaikas.
Be impulsyvios agresijos, egzistuoja dar ir pasyvi. Vadinasi, žmogus savo piktus impulsus slopina ir neigia. Agresiją lemiantys impulsai turi didžiulę jėgą, didžiulę energiją, kuri vis tiek ras, kaip „pasireikšti”. Tokie žmonės, kuriems būdinga pasyvi agresija, patys išlieka besišypsantys, tačiau kitus paskatina elgtis atvirai agresyviai.
Pavyzdžiui, šeimoje gali būti tėtis, kuris visada malonus ir nuolankus, tačiau kažkodėl žmona nuolatos rėkia, šaukia, yra sudirgusi. Tai pavyzdys, kaip tėtis perduoda agresiją mamai.
Arba abu tėvai geručiai, niekada nekelia balso, yra demokratiški, o vaikas agresyvus: spardo gimdytojus, mušasi, spjaudosi. Visa tai atrodo tarsi mistika, bet labai realu.
Tėtis turėtų sureaguoti į vaiko pyktį, nubrėžti aiškią ribą, pasakyti vaikui: „Ne, taip nebus.“ Bet jis tik numykia kažką po ūsu ir nutipena į kitą kambarį. Tada vaikas įširsta ir pasielgia taip, kaip turėtų pasielgti tėtis, tik daro tai savaip, vaikiškai. Jis labai nori, kad tėtis pasielgtų tėviškai, bet to nesulaukia.
Vaikas, kuris spardo mamą, muša tėtį, visada turi vienintelį norą, kad šie užbrėžtų ribas ir pasielgtų griežtai.
Jei ribų nėra, provokuos ir provokuos tėvus, nes kiekvienas vaikas nori, kad tėvai būtų stiprūs – ne silpni ir bejėgiai. Tik su tokiais tėvais augdamas jausis saugus.
Kad ir kaip keistai atrodytų, nelaimingiausi yra tie vaikai, kuriems tėvai nenustatė ribų. Kalbama ne apie fizinį vaikų drausminimą, o apie vidinę tėvų jėgą: pasakytą tvirtą „negalima” ir aiškias ribas, kas šeimoje toleruojama, o koks elgesys – ne.
