Įprastai neužduodame sau tokių klausimų. Bet psichologė Giedrė Sujetaitė – Volungevičienė būtent tokį uždavė. Ji svarstė, kokius užsiėmimus svarbiau lankyti ikimokyklinukui: lavinančius skaičiavimo, robotikos ar logikos įgūdžius – ar tuos, kurie ugdo emocinį intelektą.
Gerbiama Giedre, paklausiu labai paprastai: jei reikėtų išrikiuoti dešimtuke būtiniausius užsiėmimus 4-6 metų vaikams, kur atsidurtų emocinio intelekto lavinimas?
Labai subjektyviai, iš mano, kaip psichologės, požiūrio taško, šį klausimą suprasti lengviau uždavus jį kiek kitaip. Aš galvoju: jei tektų rinktis, kas svarbiau: tai, kad vaikas moka skaičiuoti, ar tai, kad turi draugų, geba užmegzti teisingus ir gerus santykius? Ką pasirinkčiau?
Man asmeniškai svarbiau santykiai. Taip pat ir naujausi tyrimai rodo, kad žmogui karjeros kelyje, darbo ar mokslo reikaluose ypač svarbu ne tik giliai išmanyti savo sritį, bet ir būti komandos dalimi, mokėti siekti tikslų kartu su kitais.
Bet mes įpratę, kad sugebėjimas teisingai jausti, teisingai bendrauti yra tarsi savaime išmokstamas dalykas. Ar tikrai vaikams reikia to specialiai mokytis?
Jei vaiko aplinkoje yra kalbama apie emocijas, vaikas iš tiesų išmoksta to tarsi savaime.
Bet jei jį supantys suaugusieji nekalba apie jausmus ar netgi juos neigia – tuomet vaikas emocinio intelekto nesiugdo. Verta prisiminti, kad vaikai tik 5-6 metų ima suprasti, jog žmogaus jausmai gali skirtis nuo veido išraiškos.
O kaip namuose ugdyti emocinį intelektą?
Reikia labai atvirai kalbėtis apie tai, kas vyksta mūsų viduje. O tai ne kiekvienai lietuvių šeimai įprasta. Yra, pavyzdžiui, tokių, kurios jaučiasi kaip labai atvirai reiškiančios emocijas, bet iš tiesų žmonės jau nuo mažumės įpratę jas gniaužti.
Mūsų emocijų supratimą labai lemia visuomenės kultūra. Lietuvos visuomenei daug metų reikėjo gyventi priespaudoje ir rodyti tik „gražiąsias” emocijas, reikšti pagarbą kitiems. Išorėje tai galėjo atrodyti tarsi ir gražiai, bet sugadino labai daug asmeninių psichologinių gyvenimų. Užgniauždami stiprius jausmus palinkome į depresiją su visokiomis jos pasekmėmis.
Ar tai reiškia, kad reikia demonstruoti viską, ką jauti, netgi pyktį?
Ne visai. Yra, žinoma, ta atsvara emocijų užgniaužimui, į kurią dabar žmonėms norėtųsi linkti: rodyti visas užplūstančias emocijas, demonstruoti viską, ką jauti. Kai vaikai taip daro, apie juos imama sakyti: „vaikai negerbia suaugusiųjų” – vien todėl, kad jie sako, ką galvoja ir jaučia.
Tačiau pats emocinio intelekto ugdymas nenusveria vaiko į vieną ar kitą pusę, o kaip tik padeda rasti pusiausvyrą tarp šių dviejų kraštutinumų. Viena vertus, mokome vaikus sužinoti ir suprasti, ką jauti, kita vertus, duodame atsakymus, ką daryti užplūdus jausmams.
Kaip vyksta tokios emocinio intelekto ugdymo pamokėlės?
Jų būna įvairių. Aš asmeniškai dirbu su „Kimochis” metodika ir Edukaciniai.lt komanda: vedame užsiėmimus darželių grupėms, šiuo metu pradedame naują grupę visiems norintiems Vilniuje, „Oze”. Pagrindinis „Kimochis” įrankis – žaislai, kurie sukurti pagal 7 skirtingus charakterių tipus. Pamokėlių metu šiems žaislams (tarp jų – Roželė, Dobiliukas, Vikšrelis, Aštuonkojė ir kiti) nutinka įvairių dalykų, jie patenka į įvairias, kartais ir konfliktines, situacijas, ir kartu su vaikais jas sprendžiame. Šie herojai, kaip ir kiekvienas vaikas, turi savo minusų ir pliusų, vienas greitai gali susivaldyti, kitas ilgiau užtrunka. Būna, kad vaikai sau artimiausio charakterio žaislą labai pamilsta ir ilgai su juo nesiskiria. Kadangi tai minkšti žaislai, jie labai tinka tapti gerais vaikų draugais ir palydovais.
Jei vaiko aplinkoje yra kalbama apie emocijas, vaikas iš tiesų išmoksta to tarsi savaime. Bet jei jį supantys suaugusieji nekalba apie jausmus ar netgi juos neigia – tuomet vaikas emocinio intelekto nesiugdo.Psichologė Giedrė Sujetaitė – Volungevičienė
Ką vaikas išsineša iš kiekvieno užsiėmimo – tai „Kimochis patarlę”, tokį receptą, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Pavyzdžiui, „Yra laikas dūkti ir yra laikas nurimti”. Ji labai padeda su vaiku susikalbėti ten, kur privalu laikytis tylos: koncerte, bažnyčioje ar kokioje nors oficialioje ceremonijoje. Kita patarlė – „Linksmybės turi būti linksmos visiems”. Ji padeda užkirsti kelią patyčioms grupėje, nes moko vaikus pastebėti, kada kažkam iš draugų jau nebelinksma.
Svarbiausia, kad per užsiėmimą vaikai supranta, kodėl verta elgtis vienaip ar kitaip, ir iš jo „išsineša” sau pritaikomą būdą elgtis geriau.
Turbūt sunkiausia tėvams priimti vaiko pyktį. O dar sunkiau sugalvoti, kaip būtų galima jį teisingai išleisti ar nukreipti. Dažniau pasakome: „liaukis pykti”, „nustok verkti” ar „taip elgtis negalima”. O kaip galima?
Užsiėmimuose apie pyktį yra tokia patarlė: „Normalu pykti, bet nedera elgtis nemaloniai”. Čia svarbiausia – aš priimu, kad tu pyksti. Skatiname vaiką pasakyti „aš pykstu” ir leidžiame reikšti pyktį, tik ne ant kitų žmonių. Tai reiškia, kad negalima muštis, kandžiotis ar kitaip skriausti draugus, bet stipriai spardyti kamuolį, kumščiuoti pagalvę, plėšyti popierius yra normalus būdas.
Ar vaikui pradėjus mokytis emocinio intelekto kas nors keičiasi jo elgesyje?
Visų pirma tėvai pastebi, kad vaikai pradeda kalbėti kitaip, kitokiais terminais. Jie išgirsta tokių frazių kaip „stop, man nemalonu” arba „jis kaip Vikšrelis, jaučiasi atstumtas – gal pakvieskime jį pažaisti?”
Šie užsiėmimai labai paaštrina vaizduotę. Viena mama pasakojo, kaip dukra grįžusi po pamokėlės užsidarydavo savo kambaryje, susisodindavo žaislus ir jiems pasakodavo, ko išmokusi.
Kai vienoje pamokoje turėjome pagrindinį herojų Ryklį, vaikai labai greitai suvedė jo istoriją su tuo, kas vyksta grupėje: jie pastebėjo, kad vienas berniukas, nuolat supykstantis ant kitų, yra kaip Ryklys, ir nusprendė jam atleisti, nes suprato, kaip jis jaučiasi.
Taigi, tėvai pamatytų du dalykus: pirmiausia – pasikeitusią vaiko kalbą, o vėliau, ilgainiui – pagerėjusį emocijų valdymą, adekvatesnį elgesį.
Tėvai, norintys, kad jų vaikas „mokėtų pastovėti už save”, matyt, užduotų tokį klausimą. Kad ir kokį jautrų, protingą bei pozityvų augintume savo vaiką, jis anksčiau ar vėliau pateks į situacijas, kur bus piktų, dalintis nemėgstančių, besišaipančių bendraamžių. Ar nebus taip, kad jis, mokęsis emocinio intelekto, bus visus suprantantis, palaikantis ir lengvai pasiduodantis – trumpai tariant, per „minkštas”?
Svarbiausia, ką reikia suprasti apie emocinį intelektą – kad laviname vaiko emocinį atsparumą. Šios programos dažnai diegiamos tose mokyklose, kuriose yra patyčių, kad vaikai išmoktų nesusitapatinti su savo emocijomis ir žinotų, ką sakyti, kai kas nors skaudina, kai man nepatinka.
Tuo pačiu patyčių atveju vaikai dažnai nemoka išreikšti emocijų ir nežino kaip arba bijo pasakyti suaugusiems, kas vyksta. Dėl to labai svarbu charakteryje ugdyti emocinio atsparumo bruožą. Iki šiol jis buvo akcentuojamas lyderystės mokymuose ir knygose vadovams. Jie ten rasdavo atsakymus į klausimus, kaip būti su nerimu ar kitais jausmais ir vis vien atlikti savo darbą efektyviai. Dabar šie įgūdžiai ateina ir į ugdymą ir tampa prieinami daug jaunesniems žmonėms ir net vaikams.
Ir pabaigai. Kaip atskirti, kad būtent mano vaikui itin praverstų ugdyti emocinį intelektą?
Vienas dalykas – jei pastebite, kad vaikas reiškia emocijas neadekvačiai. Kai su juo sunku išeiti kartu į parduotuvę, vaikas daug rėkia, jam kyla problemų ir su kitais žmonėmis.
Kita vertus, emocinį intelektą reikia lavinti ir labai uždariems vaikams. Jų atveju tai gali padėti atsiskleisti, paskatinti plėsti žodyną, lavinti vaizduotę ir paskatinti atskleisti savo jausminį pasaulį. Nedrąsa ir drovumas rodo, kad šioms sritims trūksta dėmesio.
Ačiū už pokalbį.
Austėja Martinaitytė