Seniai į puoduką besišlapinantis ir besituštinantis mažylis vieną dieną iš darželio grįžta šlapias, tada vėl ir vėl. Kas nutiko ir kaip jam padėti, klausia sunerimusi mama.
Živilė klausia:
„Auginu 4 metų 9 mėnesių sūnų. Darželį lanko nuo trejų metų. Prieš 3 mėnesius prasidėjo bėdos – esant pamaininei auklėtojai, miego metu sūnus apsišlapina ir pasituština. Kai būna pagrindinė auklėtoja (ir namuose) tokių problemų nėra. Visada pasiprašo ar pats nueina ir atlieka visus gamtinius reikalus. Gal galite ką patarti. Nes sūnus ir pats labai pergyvena, kai tai nutinka ir nerimauja nuo ryto, kai tenka eiti į grupę dirbant pamaininei auklėtojai”.
Atsako Rasa Kardaitė-Vėlyvienė, Individualiosios psichologijos konsultantė, www.ipi.lt.
Sveiki, Živile. Na, iš tikrųjų, jeigu jūsų sūnus nuo trejų metų lanko darželį ir tik prieš tris mėnesius pastebėjote „bėdas”, kurios kelia didelius rūpesčius ir nerimą jūsų kasdienybėje, tai turėjote nemenkai sunerimti. Iš to, kaip jūs trumpai pristatote problemą, galima būtų daryti prielaidą, kad problema gali glūdėti jūsų sūnaus ir pamaininės auklėtojos santykiuose. Panašu, kad jūsų sūnus jau galėjo tvarkytis su savo poreikiais. Jūs minite, kad „visada” pasirūpindavo savo fiziologiniais poreikiais.
Apie penktuosius gyvenimo metus vaikas gali išmokti naudoti taisykles ir planus elgesiui reguliuoti. Šio amžiaus vaikai tampa pajėgūs laikytis suaugusiųjų nustatytų taisyklių ir tada, kai suaugusieji jų nestebi. Galime galvoti, kad įtampa, nerimas, baimė, pyktis, džiaugsmas, pasitenkinimas, nuovargis ir kiti jūsų sūnaus jausmai, neleidžia jam tvarkytis sunkiose situacijose ir iš kylančių emocinių sunkumų, gali būti, kad jūsų sūnus „paleidžia” fiziologinius poreikius, nes kitaip negali, nemoka, nežino kaip susitvarkyti.
Jau penkerių metų vaikas gali naudoti kalbą savo emocijoms ir elgesiui kontroliuoti, todėl kviesčiau kalbėtis su sūnumi. Galbūt ne apie atsitikusią „nelaimę” darželyje, o apie rytą, kaip prasidėjo diena, ką jautė, ką išgyveno. Apie dieną – kokia ji buvo, kokiais jausmais apsupta, kaip sūnus mato kas vyko šiandien, kokios emocijos, kokia veikla teikė džiaugsmo, kokia kėlė įtampą. Apie vakarą – kuo džiugus vakaras, kokius jausmus sukelia, kai jūs, po dienos, susitinkate, vėl esate kartu. Daugiau kviesti sūnų į pokalbį-diskusiją apie kasdieną.
Jeigu sūnus pats užsimins apie įvykusią „bėdą”, svarbu bandyti atspindėti sūnaus jausmus ir parodyti, kad jūs suprantate, kaip šį reikalą mato ir jaučia jūsų vaikas. Nevertinant, nesmerkiant, nedėstant apie gerai, blogai.
Jeigu peržvelgiate savo šeimos kasdienybę ir tikrai matote, kad problema jūsų gyvenime kyla tik santykyje su auklėtoja, tuomet būtų tikslinga pasikalbėti su ja apie tai, kas vyksta, pasisakyti savo baimes ir nerimą apie tai, kad jūsų sūnui tik būnant su auklėtoja atsitinka „bėda”. Svarbu kalbėtis ir ieškoti bendrų sprendimų, kaip padėti vaikui, o tuo pačiu ir sau, ir auklėtojai. Siūlyčiau kalbėtis išlaikant lygiavertį santykį, nes jūsų tikslas yra padėti ir suprasti, išsiaiškinti problemą, kodėl jūsų vaikui taip nutinka.
Vaikui šitoje situacijoje labai svarbus palaikymas, kad tai, kas su juo nutinka, nėra blogai.Rasa KARDAITĖ-VĖLYVIENĖ
Galbūt auklėtoja galėtų su jūsų vaiku prieš miegą nueiti į tualetą ir tai padaryti prieš pat miegą, paraginti vaiką, kreiptis, kai norės į tualetą, padrąsinti, kad tai, kas nutinka, kartais tiesiog nutinka ir tai nėra didelė tragedija ar labai didelė bėda, tai galima tvarkyti ir koreguoti ir tai lengviau daryti, kai vaikas pasako, kad nori nueiti į tualetą.
Vaikui šitoje situacijoje labai svarbus palaikymas, kad tai, kas su juo nutinka, nėra blogai. O gal jūsų vaikas būdamas kartu su pamainine auklėtojas labai nuvargsta, gal auklėtoja juos užima ir jūsų sūnus būna įsitraukęs visą dieną, taip, kad kai miega, nebegali jau kontroliuoti savo poreikių? Nežinia. Todėl svarbu pasikalbėti su kitu suaugusiu žmogumi, kuris praleidžia daug laiko su jūsų vaiku tam, kad suprasti kodėl ir kas įvyksta. Stengtis nesmerkti nei savęs, nei kito, nei savo vaiko, o ieškoti.
Sūnus nerimauja ir pergyvena dėl vykstančios situacijos, nes nežino kaip „pataisyti” šią situaciją. Jaučia ir mato, kad tai, kas vyksta – negerai, mamai kelia nerimą, gal dar kažkas vyksta su suaugusiais, o valdyti ir kontroliuoti jūsų vaikas negali, tai gali gąsdinti ir bauginti ir vesti į aklavietę. Visa tai gali kelti daug nerimo. Šitoje vietoje, jūsų pagalba vaikui – parodyti, kad jūs suprantate, kaip jis jaučiasi, parodyti, kad jūs matote, kad jūsų vaikui tai nėra maloni situacija („Į tualetą pasiprašyti gali „visada”, o darželyje atsitinka taip, kaip atsitinka, kartais taip būna su vaikais.” „O, suprantu, kad situacija buvo nemaloni.” „Kaip dėl to jauteisi?” Ar galiu kuo padėti?”).
Dar kartą apžvelkite paskutinių mėnesių savo šeimos gyvenimą, gal per šiuos mėnesius kažkas nutiko jūsų namuose ar asmeniniame gyvenime, kas galėjo paveikti jūsų sūnų. Tai gali būti labai neesminiai dalykai, menki gyvenimo pasikeitimai, kaip jums gali atrodyti, menkas nerimas jūsų viduje, visa tai galėjo paveikti jūsų sūnaus elgesį ir jo jausmus. Jeigu ne, pokalbis su auklėtoja gali atsakyti į jūsų klausimus ir jus nuraminti. Živile, sėkmės ir stiprybės. Mylėkite save, jūs gi MAMA!
