TavoVaikas.lt portale publikuotas interviu apie nepagražintą motinystę su Rugile sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir komentarų. Publikuojame gautą Monikos laišką – ji turi visai priešingą nuomonę.
Straipsnį „Rugilė: papasakosiu, kaip be pagražinimų atrodo tikroji motinystė„ rasite ČIA.
Perskaičiusi šį straipsnį supratau, kaip pačios mamos, darydamos klaidas, po to būna išvargusios ir piktos. Nesu aš nei super mama, nei pavyzdžių pavyzdys, bet tikrai žinau – vaiką reikia auklėti nuo pirmos gyvenimo akimirkos.
Taigi, skaitau Rugilės mintis ir galvoju: „Nejaugi pati nesupranti, kad knygos nėra bereikalingas reikalas, jas ne tik reikia perskaityti, bet suprasti esmę. Aš nebuvau nėštumo metu ta mamytė, kuri lankė visus kursus ar skaitė visus tėvų forumus, tiesą pasakius, išvis jokiuose nebuvau, nes iki pat nėštumo paskutinės dienos dirbau.
Tačiau pagimdžiusi mergaitę, gulėdama ligoninėje perskaičiau vieną, bet labai gerą knygą apie kūdikius. Ir ką aš turiu šiandien? Puikią mergaitę, kuri leidžia naktį išsimiegoti iki ryto (nors jai 3 mėnesiai), jokių zyzimų, verkimų.
Nuo pirmos dienos po gimdymo aš dirbu, dažniausiai pasiimu ir dukrytę, nes ji tikrai man gėdos nepridarys ir leis produktyviai atlikti darbus. Šeima laiminga, motinystė veža, visur spėju, tiek su darbais, tiek su grožio procedūromis, o visi, pabuvę šalia manęs, žmonės užsimano irgi vaikų. Ir čia visai niekuo dėtas vaiko charakteris, ji turi charakterį ir yra labai aktyvi, čia tiesiog yra kelios paslaptys, kurios būtent ir yra surašytos knygoje.
Pagimdžiusios motinos verkia, kaip 5 dienų vaikelį guldyti kitame kambaryje? Žiauru? Ne, ne gaila. Patikėkite, tiek jam, tiek jums bus daug geriau, jei jis miegos kitam kambaryje. Gimęs vaikas taikosi prie grafiko ir režimo, tad kai jūs jį paguldysite kitame kambaryje, jokio diskomforto jis tikrai nejaus. Čia jūsų pasąmonės demonai, kad jis liūdės, bus negerai ir pan. Vaikui ir jums pačiai bus kur kas patogiau miegoti atskirai! Pašalinę savo baimes, jūs jau turėsite laiko SAU- savo poilsio! Gimus vaikui prasideda nešiojimai, sūpavimai ir t.t. Taip, to norisi, bet pamąstykite – ar jūs visą laiką norėsite jį nešioti? 1 metukų? 2 metų? Kol jis mažas, miega daugiausiai, taip, smagu, bet kas po to?! Primenu, kad tik gimęs vaikas su viskuo pažindinasi. Nuo pat pradžių sūpuodavau, nešiodavau, remdamasi knyga, išties nedaug, dėl to ji ir sėdi ramiai, žaidžia pati su savimi, šnekasi ir nereikalauja ant rankų, nes ji nežino, kad taip galima ir, kad taip bus, nes niekad nebūdavo! Ko tu nežinai, to tu ir nenori.
Vėlgi, čia jūsų savanaudiškumas, noriu panešioti, noriu prisiglausti… Nesakau, kad aš neglaudžiu ar nenešioju, bet visada jaučiu ribas.
Tas pats su miegu: jokių ritualų, sūpavimų, dainavimų, čiulptukų (tai irgi pagal knygą). Paguldau, ir ji žino, tai jos lova, laikas miegoti. Ir užmiega – be riksmų, verksmų. Kai pradeda verkšlenti (nes kai jai nieko neskauda, ji neverkia išvis, o tik pazyzia), aš nebėgu, neimu i rankas, o prieinu ir pradedu kalbinti, taip viskas ir pasibaigia. Kūdikis viską supranta, patikėkite!
Taip pat dėl bijojimo palikti mažiuką artimųjų priežiūrai, esą po to jis nesupras, kaip mama buvo, dabar nėra, ir psichologiškai jam bus labai sunku. Kad ir kaip bijote, vaiką nuo pirmų savaičių palikite pusvalandžiui, valandai, tada išvengsite isterijų ateityje, kai jums tikrai reiks į darbus arba palikti vaiką kitiems.
Aš dažnai susitinku su mamytėmis pajuodusiais paakiais, išsekusiomis, ir visada jos daro tą pačią klaidą: „Aš negaliu guldyti vaiko kitame kambary, tai žiauru” arba „Jis verkia, tada aš jį imu ant rankų”. O aš turiu klausimą: “O nėra žiauru, kai jūs nemiegate naktimis? Kai vos jėgų turite pakelti nukritusią gumytę? Ir išvis, kai gyvenimas tampa nemielas? Nežiauru?”
Visų pirma pagalvokite apie save, tada ir jūsų vaikas bus laimingas. Kurkite savo taisykles nuo pat pradžių! Nes gyvenimas yra gražus, ir tikrai yra ką jame nuveikti!
Žinau, sunku, atrodo, viską atiduosi, kad tik vaikas būtų laimingas! Aš beprotiškai myliu savo vaikelį ir pradžia buvo su skaudančia širdimi, bet šiandien aš esu visiškai išsimiegojusi, susitvarkiusi, su vyru turime laiko sau. Be to, aš dirbu, nors dukrytei 3,5 mėn.
Esu beprotiškai laiminga mama! Taigi, neieškokite sau pasiteisinimo! Nebūkite savanaudiškos! Ir knygos parašytos ne tam, kad jas degintų, o tam, kad iš jų mokytųsi. Pakentėkite savaitę, dvi ir tada džiaukitės motinyste, kuri tikrai veža!
Nepeikiu straipsnio „Rugilė: papasakosiu, kaip be pagražinimų atrodo tikroji motinystė” autorės, bet tiesiog galiu pasakyti – pati kalta.
Monika R.
Nuotraukoje: laiško autorė Monika su dukryte
