Auginantiems ikimokyklinio amžiaus vaikus, kyla klausimas – ar reikia mokyti namuose vaiką skaityti? Šį mamos atsiųstą klausimą uždavėme vaikų darželio auklėtojai ir pedagogei.
Iš mamos Laimos laiško:
„Mes su geriausia drauge auginame panašaus amžiaus vaikus. Jos penkerių metų dukrytė jau tikrai neblogai skaito pati, o mano – tik pažįsta kelias raideles, matau, kad jai nepatinka tokios „pamokėlės“, kur mokomės namuose.
Turiu klausimą pedagogui: kokio amžiaus vaikas yra subrendęs mokytis skaityti, o ir kas jį turi to mokyti – ar mama, tėtis, ar pedagogai darželyje? Gal galėtumėte pateikti ir keletą patarimų, kaip mokyti tokio amžiaus vaiką namuose skaityti?“
Konsultuoja vaikų darželio „Šilagėlė” pedagogė Rasa Paulionienė.
Šiomis dienomis, kai laikas taip greitai lekia, ir žmonės tarytum nebespėja su juo, tai labai atsiliepia ir vaikų gyvenimui. Visi skuba, ir tėvai, ir pedagogai, ir tas skubėjimas tarsi persiduoda vaikams.
Apžvelgus pradinių klasių programą susidaro įspūdis, kad vaikams norima sukrauti viso pasaulio žinias. Gabesni velka šią naštą, o lėtesni ir vidutinio lygio vaikiukai nepaneša jos, ir tuomet mokytojai pareiškia, kad vaikui „reikia spec. pagalbos”, nes jis negabus įsisavinti programos. Peršasi mintis, kad vaikai nesuspės per 12 metų ar net daugiau (pridėjus dar studijas) įsisavinti mokomųjų dalykų. Todėl jau 1 – 2 klasėse privaloma iškalti daugybos lentelę, mokėti taisyklingai ištarti visas 32 raides ir pan. Bet ar jam to tikrai reikia?
Taip norisi viską šiek tiek pristabdyti ir atsigręžti į patį vaiką. Taip norėtųsi programų, kur būtų auginama stipri asmenybė, gerbianti save ir kitus, mokanti realiai vertinti save, gebanti susidoroti su nesėkme ar pralaimėjimu…
Kiekvienas vaikas yra individualus
Grįžtant prie temos „ar reikia priešmokyklinuką mokyti skaityti?”, labai griežtai pasakyti, kad reikia, negaliu, nes tai gana individualus dalykas. Vieni vaikai labai anksti rodo domėjimąsi raidėmis, klausia, mėgina skaityti, o kitiems – sakyk nesakęs, ragink neraginęs – visai neįdomu, nes jie nemato tikslo ir prasmės.
Manau, jei pradinukų programa nebūtų tokia perkrauta, to skubinti ir nereikėtų. Bet šiame 21 „šviesos greičio” amžiuje tai reikalinga. Ir ne todėl, kad to reikalauja ar nereikalauja programa. Jei vaikas ateis į pirmą klasę šiek tiek pramokęs skaityti, tikrai patirs mažiau streso, baimės nesuspėti, o jausis užtikrintesnis, ramesnis. Juk pirmoje klasėje kasdien vaikas turi išmokti vis naują raidę. Ir ne tik ją perskaityti bet ir parašyti.
Viskas gerai, jei jūsų vaikas prie gabesnių, labiau gebančių išlaikyti dėmesį, o jei ne? Jei jam reikia daugiau laiko viską įsisavinti ir išmokti? Ar nepagalvojame, ką patiria tokie vaikai ir su kokia baime jie eina į mokyklą, kai raidė veja raidę, o jis jau pamiršo kokią raidę mokėsi vakar.
Ar nesusimąstome, kodėl jau pradinukai nebenori eiti į mokyklą? Ar perkrova nebus viena iš svariausių priežasčių? Ar kaltinsim vaiko tingumą ir nesusikaupimą? Vaikai, o ypač lėtesni ar hiperaktyvūs (kurių pastebimai daugėja) matydami nepakeliamą naštą, uždėtą ant jų gležnų pečių, protestuoja taip, kaip moka.
Mokytis reikia žaidžiant
Todėl manau, kad vaikams nuo mažų dienų reikėtų natūraliai susidurti su raidėmis. Žaisdami, per suaugusiųjų „netyčinius” mokymus, vaikai tikrai išmoks. Tik tėvams reiktų labiau pasitikėti priešmokyklinių įstaigų pedagogais. Juk dažniausiai šį darbą dirba žmonės yra baigę studijas, kuriose ir buvo mokomi, kaip išmokyti vaikus per žaidimą.
Daug lengviau vaikas pažins raides ar gebės jas jungti ne per prievartą ar nuolat primenant, kad „tu turi, privalai”, o žaidžiant vaikams mėgiamus žaidimus. Galima pasitelkti mylimiausius personažus ar filmukų veikėjus, sukuriant tam tikras situacijas, kur vaikas norėdamas tęsti žaidimą turės įminti „kodą”, „slaptažodį” ar perskaitant užrašą pereiti labirintą ir pan. Tik turim žinoti, kad pradedamas žaidimas nuo lengviausio lygio, nes priešingu atveju vaikas praras susidomėjimą, jei matys, kad jam tai per sunku.
Žinodami, kokie mokslai mažojo mokinuko laukia jau pirmoje klasėje, padėdami pažinti raidžių pasaulį, mes tikrai jo „neperlenksim”, jei tai darysim su visa išmintimi, o tik šį krūvį paskirstysim etapais, kuriuos vaikas peržengs be didelio vargo ir ramybėje. O vaikas turi žinoti, kad jis yra vaikas, ir vaikystės niekas negali iš jo atimti.
