Jubiliejinį, 25 -ąjį sezoną, skaičiuojantis „Raganiukės teatras“ vadovaujasi idėja, jog geriausias vaikų mokytojas ‒ tai klasikiniai siužetai ir pasakos, atveriantys universalias pasaulio tiesas.
Kodėl teatras? Teatras perteikia pasakojimus čia ir dabar, pasitelkdamas subtilią teatrinių simbolių kalbą, o viena stipriausių jo galių, ‒ pasiglemžiantis vizualusis, kvapų, judesio ir garsų pasaulis. Žodis teatre įgauna fizinį kūną ir atmosferą, sukonstruodamas „kitą realybę“, ‒ magišką paralelinį pasaulį, į kurį su malonumu pasineria daugelis mažųjų. Net ir mes, suaugusieji, kartais trokštame atsitraukti į galimą, įmanomą, nebūtinai tikrovės dėsnius atitinkantį pasaulį. Vaikai tokiuose pasauliuose nardo kaip žuvys vandenyje, ‒ dalyvavimas ir susitapatinimas su personažais tampa dar realesnis ir apčiuopiamesnis, empatija ir įsitraukimas į siužetą pasiekia aukščiausią lygį. Spektaklio visata kursto ir lavina vaizduotę, ‒ juk ne viskas gali ir turi būti pavaizduota, kai kam reikia fantazijos.
Teatre besilankančio vaiko galvoje nuolat sukasi tik ką matytų vaizdinių ar istorijų nuotrupos. Jis gali sukurti savą įvykių ar siužeto suvokimo / vystymosi versiją ‒ taip diena iš dienos lavėdamas tiek kūrybiškai, tiek analitiškai, gilesnio supratimo link. Na o interaktyvūs spektakliai, įtraukiantys vaikus ir jų tėvelius į vykstantį reginį, veikia drąsinančiai, žadina smalsumą, ragina sekti vyksmą išplėstomis akimis, vadinasi, ‒ moko likti budriems. Svarbiausia, jog teatre vaikas, būdamas jautrus ir pagaulus, lengvai „peršoka“ į pagrindinių veikėjų jausmus ir mintis, o spektaklis talkina šiuos pojūčius pastiprindamas, priartindamas. Juk gebėjimas įsijausti į kitą ir jį atjausti, suprasti įvairius požiūrius ir mus supantį pasaulį yra viena didžiausių šiuolaikinio žmogaus reikiamybių ir stokų.
Kaip paprastai sako Linda Hartzell, Sietlo vaikų teatro direktorė: „Teatras padeda suderinti protą su jausmais“. Tuo tarpu, ankstyvos pažintys su teatru leidžia tikėtis, jog vaikas su entuziazmu įsitrauks į kultūrinius ir meninius procesus, sugebės rinktis ir atsirinkti, trumpai tariant, ‒ mūsų perviršio amžiuje gebės atskirti pelus nuo grūdų. Šiandienos pasaulyje, kuriame technologijos ir virtuali tikrovė užima vis svarbesnę vietą, žmogiškumas, išmintis, vaizduotė reikalingi kaip niekad. Ne veltui A. Einšteinas sykį yra taręs: „Jei norite, kad vaikai būtų protingi ‒ skaitykite jiems pasakas, jei norite, kad jie būtų labai protingi – skaitykite labai daug pasakų”.
Yra sakoma, jog pasakose, bei klasikinėje literatūroje yra užkoduotos visos galimos, gyvenime nutiksiančios situacijos. Šie, laiko patikrinti siužetai pasakoja mums apie amžinas kaip pasaulis žmogaus vertybines kovas, perduoda nekintančius moralinius kriterijus ir apjungia iš pažiūros skirtingas žmonijos patirtis. Ten traukiamės ieškoti tiek paguodos, tiek atsakymų, tiek kelti naujų klausimų. Vaiko pažintį klasika tapusiais literatūros kūriniais (Brolių Grimų pasakomis, O.Vaildo kūryba vaikams, Š.Pero pasakomis) galima palyginti su pirmaisiais žingsniais – tai pamatas ėjimui sąmoningumo link. Kiekvienam geram pasakojimui, ‒ ar tai būtų pasaka, ar klasikinė literatūra būdingas ne tik įtraukiantis siužetas, bet ir potekstė, konfliktas, vertybiniai susidūrimai, bei ryškus, fikcinis pasaulis.
Kaip tokiame pasaulyje jaučiasi ir mokosi vaikas? Pirmiausia, iš lėto atrandama, jog esama tiek gėrio, tiek blogio, ir dargi, svarbiausia, tarp jų galima rinktis. Mokomasi, jog žmonių įvykiai, veiksmai, žodžiai veikiau primena priežasties – pasekmės grandinę, nei pabirus, atskirus atsitiktinumus. Kadangi siužetai ‒ ne tik tekstai, bet ir potekstės, tenka mokytis sekti ne tik istoriją ir jos seką, bet ir pamėginti suprasti „visa, kas nepasakyta“.
Vaikams skirtoje literatūroje dažnai rasime ne vieną krizinį momentą, nutikusį personažui: galbūt tai sprendimas, galintis būti priimtas tik moralės pagalba, galbūt nenumatytas sunkumas, reikalaujantis drąsos, kilniaširdiškumo ar proto. Šiuose ryškiuose, įtraukiančiuose fikciniuose pasauliuose vaikas gali tapti bet kuo, ‒ juk vienas iš geros literatūros privalumų ir yra susitapatinimo, persikūnijimo, skirtingų požiūrių ir stiprių potyrių galimybė. Klasikiniai siužetai, pagal kuriuos yra statomi Raganiukės teatro spektakliai, yra kelrodis, padedantis vaikui suvokti pasaulio tvarką, pagalbininkas augant ir bręstant, tampant Asmenybe.
