Beveik neabejoju, kad keturių berniukų mama teisės krypties studijas baigusi Simona Pobedinskienė (29 m.) jau visai greitai bus diplomuota garsi interjero dizainerė. Jos darbų nuotraukas spausdins geriausi interjero žurnalai ir katalogai.
Nes Simonos svajonės pildosi. Apie jas, taip pat apie tarybines spinteles, kurias moters ranka ir vaizduotė paverčia svajonių žaislais, vaikiškais pirštukais nutepliotą televizoriaus ekraną ir dar apie daug kitų dalykų kalbamės erdviuose šeimos namuose, pilnuose knygų („Čia gyveno bibliotekos direktorė, butą pirkome su visomis knygomis“) ir lengvos motinystės filosofijos.
Viskas yra daug paprasčiau
Svetainėje, ant palangės, – ką tik baigta nauja žaislinė virtuvėlė. Simonai ant rankų – sirguliuojantis Vincukas (2 m.). „Taip, šiandien mudu visą dieną būsime apsikabinę“, – ramina sūnų mama. Lovelėje miega dešimties mėnesių Gabrielius („Turėtų tuoj nubusti“), ant sofos dūksta pametinukai Vytautas (8 m.) ir Gytis (7 m.). Diena dar tik prasideda, rikiuojasi nauji darbai ir rūpesčiai, o Simona – rami ir besišypsanti, lyg būtų ką tik prasidėjusi pirma jos atostogų prie jūros diena… „Kaip? – klausiu Simonos. – Kaip neskubėti, nesinervinti ir šitiek spėti?“
„Yra žmonių, kurie kiekvieną darbelį daro kaip didelį projektą, šis prasideda nuo noro, tada jam skrupulingai ruošiamasi, tada ateina įgyvendinimo etapas ir pan. O dar tas noras būti geriausiam, atitikti lūkesčius, paskui vis stabdo save, kad pasitikrintų: „Ar aš tikrai gerai darau, gal galėčiau dar geriau?“ Vaje, kokia tai našta! Viskas daug paprasčiau. Mano visi vaikai yra pavalgę, aprengti, su jais žaidžiama. Turiu gerą asmeninę savybę – gebėjimą greitai atsijoti, atrinkti, kas dabar yra svarbiausia, o kas – mažiau svarbu. Taigi, dabar aš darau tai, kas šiomis aplinkybėmis man ir mano šeimai yra svarbiausia, geriausiai, kaip tik galiu, kaip tik man išeina.“
Vaikai užauga
„Mano gyvenimas – tai aštuoneri metai gimdymų ir vaikų auginimo. Turiu dvi pametinukų poreles. Žinote, reikia atsargiai svajoti, – kvatoja moteris glostydama Vincuko galvelę. – Aš visada norėjau turėti keturis sūnus ir susilaukti jų iki man sukaks dvidešimt aštuoneri. Įsivaizdavau kaip gražų paveikslą: aš – jauna, energinga, tokia, kokią save tada ir mačiau, sėkminga ir tuo pat metu keturių sūnų mama! Nors tai buvo svajonė iš serijos „Jei mėnulis būtų blynas“, bet štai prašau!
Gali būti, mano požiūrį į motinystę ir lėmė tai, kad abiejų vyresnėlių susilaukiau labai jauna, studijuodama dieniniame skyriuje, ir abu kartus išsiverčiau be akademinių atostogų. Jaunas pripranti, kad yra kaina, kurią turi susimokėti. Aš supratau, kad vaikai vis tiek užauga, jie užauga ir be septynių lavinimosi mokyklėlių. Svarbiau – kad ir trumpas, bet kokybiškas pokalbis, o ne vežioti juos visur. Svarbiau kelių minučių lėlių teatras prieš miegą, nei nuolatinis buvimas šalia, kai esi pavargusi, nepatenkinusi savo poreikių.“
Duoklė sau
„Jau keletą metų esu įsisukusi į man įdomią veiklą: restauruoju senus baldus ir daiktus. Tokia mano saviraiška, taip atiduodu duoklę sau. Ne, niekas neateina pasaugoti vaikų, nes dar noriu pasaugoti juos, palaikyti arčiau savęs, jaučiu, kad jiems to dar labai reikia, ypač Vincukui, kuris turi raidos sutrikimą. Pomėgį tenka derinti su mažųjų miegu. Jei vienas kuris nemiega, aš žinau, kad, pavyzdžiui, Vytautas gali puikiausiai pažiūrėti Vincuką, pabūti su juo kokią valandą, kol bendrauju su teptukais. Mano visi vaikai moka pabūti vieni, jiems reikia erdvės sau. Tai, matyt, paveldėta, nes ir aš tokia. Būna, mes visi tiesiog sulipę į krūvą, kažką kartu darome, daug bendraujame, paskui staiga stoja tyla. Žiūriu, kad kiekvienas sulindęs į savo kampelį ir kažką ten tyliai krapšto. Man tai labai paranku.“
Dalykai, kurie gali palaukti
„Visada gali palaukti namų ruoša. Jei turėčiau laiko, aš tikrai labai mėgčiau tvarkytis. O dabar štai jau kelias savaites stūkso kalnas nelankstytų skalbinių. Sulankstysiu juos kada nors, kai bus tas laikas, kai visi jau atsikėlę, eina galvomis, namuose visiškas chaosas. Vyras tame chaose tikrai galės palaikyti mažėlį, padūkti su vyresniais, o aš viską greitai sulankstysiu ir sudėliosiu, nubrauksiu dulkes, išplausiu grindis. Jei užsiimčiau ruoša, kai miega mažasis, o kiti užsiėmę savimi, tiesiog prarasčiau laiką sau.
Štai mano restauruotas staliukas (Simona mosteli ranką į staliuką, prie kurio sėdime) – nutepliotas, nenuvalytas. Bet aš labai dėl to nestresuosiu, gerai? – valiūkiškai klausia. – Atsiras laiko, nuvalysiu. Jei nuolat šveisčiau ir tvarkyčiau namus, būčiau labai pikta, nes vaikai eina iš paskos ir vėl viską verčia. Pavargusi negalėčiau su vaiku pasikalbėti, vartyčiau akis galvodama: „Ar greitai tu baigsi?“, o kai esi nepavargęs, gali išklausyti, pakreipti pokalbį taip, kad vaikas pasakytų svarbius ir įdomius dalykus, o ne tik kad greičiau atsimazintų. Aš nenoriu būti pervargusi“.
Baloje mirkytas sausainis
„Gyvename miesto centre, neturime kiemo, tad išeiti į lauką per visas tas namų laiptines ir su keturiais pasiekti už kilometro esantį Vingio parką gan sunku. Su vyru galvojome, kaip čia sau padėti. Sugalvojome: praktiškai už dyką išsinuomojome sodą, kuris yra dešimt kilometrų nuo mūsų namų. Tai apleistas sklypas su nameliu, senu sodu. Vakarop, kai nuslūgsta kaitra, ten ir išvažiuojame. Kita mama lauke gal su vienu šmiki šmaki smėlio dėžėje sukinėtųsi, su kitu bėgiotų, su trečiu grėbliotų, o maniškiams, deja, tenka užsiimti patiems. Aš būnu šalia, mes kartu grėbliojame, kartu statome šiltnamį, sodiname gėlę, bet tikrai negaliu kiekvienam bėgioti iš paskos. Antra vertus, natūrali gamta ir yra tai, kas ir anksčiau padėjo žmonėms gana lengvai, nelakstant iš paskos, auginti vaikus. Mes susikuriame per daug pareigų ir rūpesčių, jie mus vargina, o iš tikrųjų vaikai patys gali ir sraiges pasivaikyti, ir smėlio į galvą prisiberti. Pasaulis pažįstamas natūraliai, o mums, mamoms, tai atriša rankas ir leidžia pailsėti, protiškai – taip pat.
Prisimenu tokį vaizdą. Žiūriu pro langą ir matau, kaip mano trimetis Vytautas stovi kieme su guminiais botais. Rankoje – sausainis. Atsitūpęs mirko į balą tą sausainį ir valgo. Galvoju: „Spėčiau dar greitai atidaryti langą ir sušukti: „Vytuk, neee.“ Susilaikiau. O jis paragavo, neskanu ir daugiau nemerkė.“
Kas numalšina stresą
„Baldų restauravimą galėčiau vadinti savirealizacija, bet būsiu atvira: taip savitai malšinu stresą. Studijos, vaikų auginimas – tai juk nuolatinis kažkokių rezultatų siekis. Visos šios veiklos yra įtemptos ir be greito, aiškaus rezultato. Ari ari, vargsti vargsti, o kaip nėra rezultato, taip nėra, – juokiasi Simona. – Na, gal bus kažkada ateityje. Daiktų atnaujimas duoda labai fizišką, apčiuopiamą ir gana greitą rezultatą: „Štai ką aš padariau, štai ką galiu!“ Kai jį matai, viskas atrodo ne taip ir beviltiška. Tai labai padeda pasikelti savivertę. Jei užsiimčiau tik veikla be aiškaus rezultato, turbūt galvočiau: „Vaje, tikrai esu prasta mama. Kitos viską daro geriau.“ Pažiūrėkite į feisbuką: visi kelia gražias atostogų nuotraukas, eina į darbą, pietauja kavinukėse su kolegomis, po renginius laksto, visų gyvenimas verda, o aš kaip sėdėjau tarp papmersų ir keturių sienų, taip tebesėdžiu. Tai išvargina morališkai. Mano pomėgis dovanoja man pasitenkinimą „čia“ ir „dabar“, mažų džiaugsmų, pakelia nuotaiką. Pastebėjau, kad moterys, kurios neužsiima jokia apčiuopiama veikla, netrunka užsisukti kaltinimų rate: „Štai ta visi žavisi, o aš ką sugebu? Nieko nesugebu.“ Ji net namų nesugeba susitvarkyti, jei vaikas šiek tiek neramesnis!“
Pirma virtuvėlė
„Pirmąją pagaminau iš reikalo, o ne įgyvendindama kokią seną savo svajonę. Sūnus lankė valstybinį darželį, visi žinome, kad inventorius ten labai skurdus. Kai atėjo antra jo Rugsėjo pirmoji, ir aš pasijutau pagaliau atsigavusi po skyrybų su pirmuoju vyru, pagalvojau: „Štai jau šiemet tai tikrai galiu kažkuo prisidėti, turiu jėgų ir energijos.“ Paklausiau auklyčių, ar turi indelių žaislinei virtuvėlei, gal trūksta puodų ar keptuvių. Sako: „Mes neturime virtuvėlės.“ Žaidimo, kuris suvienija visus, neturi?! Svarsčiau, gal nupirki naują ar dėvėtą, bet nusprendžiau, kad bus gera proga įgyvendinti seniai nusižiūrėtą idėją: padaryti virtuvėlę iš spintelės. O jų turiu daugybę! Ilgai šveičiau, dažiau, gaminau dekoratyviąsias dalis. Siekiau padaryti tokį žaislą, jog turėtum tyčia plaktuku jį daužyti, kad kas nors sulūžtų. Didžiuojuosi savo darbu. Žinau, todėl galiu palyginti, kaip atrodo vieno vaiko parduotuvėje nauja pirkta ir vos mėnesį naudota medinė virtuvėlė ir kaip atrodo maniškė – dvejus metus drožta daugybės vaikų budinčioje darželio grupėje. Ji laikosi ir atrodo puikiai, tik čiaupas šiek tiek išklibintas. Ta spintelė „gyveno“ jau penkiasdešimt metų, neabejoju, kad gyvens dar mažiausiai tiek pat.“
Draugai stebisi, kai pasakau, kad antram gyvenimui prikeltus baldus perka tie, kurie nebūtinai palaiko perdirbinio idėją, nes tie, kurie palaiko tokias idėjas, dažniausiai neturi tiek pinigų, kad pirktų 160 eurų kainuojantį žaislą vaikui. Dažniausiai mano virtuvėles perka žmonės, ieškantys gero dizaino.“
