Ką sakote savo jau ūgtelėjusiems vaikams, kai jie klausia, ar Kalėdų Senelis tikrai yra, ar jis tikras. Aš, pavyzdžiui, atsakau, kad stebuklai vyksta tik tada, kai jais tikime, o kai nebetikime, juos tenka susikurti patiems. Ką patartų psichologė?
Į klausimą atsako psichologė Lauryna Rakickienė.
„Manyčiau, kad jei šeimoje yra du vaikai ir vienas jų – vyresnis, reikia labai gerai pagalvoti, ar verta įtraukinėti vyresnėlį į šitą žaidimą. Daug ką mes darome iš inercijos, tik dėl to, kad kiti taip daro, nes esame įsitikinę, kad gali būti keblu, jei mes savo vaikui pasakysime tiesą, o draugų vaikai tebetikės šventu melu ir t. t. Vis dėlto tai turėtų būti šeimos sprendimas: kas mums svarbu, kiek mūsų šeimai to reikia, pagaliau ar mes, tėvai, dar jaučiame džiaugsmą tai darydami? Svarbu, kiek ši graži pasaka, idėja vis dar yra graži ir svarbi patiems tėvams.
Kai vaikui jau pradeda kilti klausimų, tikras Senelis ar ne, kai vaiko balse jau girdisi abejonių ir įtarimų, tampa aišku, kad prasidėjo loginio mąstymo etapas. Paprastai tai nutinka apie šeštuosius vaiko gyvenimo metus. Į tokio amžiaus vaiko klausimą galima reaguoti klausimu: „O kaip tu manai, kaip tau pačiam atrodo?“ Į jo atsakymą galima atsakyti: „Aš manau taip pat kaip tu.“
Kai kalbame apie vaikystės prisiminimus, dažnai jau suaugę žmonės sako jautę didelį nusivylimą sužinoję, kad Kalėdų Senelio nėra. Drįstu manyti, kad šią tiesą jautriau sutinka tie, kurių vaikystėje šis mitas buvo itin smarkiai išplėtotas, jam išsaugoti dedamos milžiniškos pastangos ir investicijos. Juk yra šeimų, kurios ant sniego „piešia“ elnių pėdas ir rogių šliūžes, pameta šen bei ten šieno, neva iš Kalėdų Senelio rogių. Tokiose šeimose Senelis yra tokia didelė tiesa, kad jos netekus atsiveria tuštuma. Panašiai gali nutikti ir tada, kai vaikas jau abejoja, bet tėvai dar ilgai nepripažįsta tiesos ir ieško vis išradingesnių būdų jai slėpti.
Jeigu Kalėdų Senelis yra labiau graži idėja, o ne „fizinis kūnas“, vaikams lengviau priimti tiesą. Švenčių ir visų stebuklinių pasakų esmė neturėtų būti suverta aš šito vieno stebuklo. Apskritai vaikai dvasingumą ir šventės magiją išgyvena dėl labai subtilių dalykų, labiausiai turbūt per tėvų vidinę būseną, t. y. dėl to, kad jų, tėvų, nuotaika yra pakili ir šventiška.
Gali būti, jog tai, kad vaikas Kalėdų rytą bėga prie eglutės ir ieško Senelio paliktos dovanos, labai pakylėja pačius tėvus ir kaip tik dėl jų nuotaikos vaikas pajunta ypatingą stebuklo jausmą. Gali būti, kad jei gimdytojai tai prarastų, prarastų ir atžala.
Antra vertus, dauguma suaugusiųjų negeba taip apsimesti, t. y. taip priimti žaidimo tikrovę, lyg žaidimas ir būtų tikrovė. Vaikai nuolat žaidžia apsimesdami, kad tai, ką žaidžia, yra tikra, ir jiems tai nesumažina nei džiaugsmo, nei ir malonumo. Galbūt žaisti Kalėdų Senelį, t. y. įsivaizduoti jį, nebūtų taip jau stipriai blogiau už „tikrą“ Kalėdų Senelį? Mums, suaugusiesiems, atrodo, kad žaidimą verta žaisti tik tada, kai kas nors iš tikrųjų juo tiki, bet gal verta ir kitaip, tik įsivaizduojant, kad tai tikra?“
