„Atminkite: niekada nebus taip, kad abu tėvai turėtų absoliučiai vienodą santykį su vaiku“, – sako psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė, su kuria kalbame apie tėčių „princeses“ ir mamų „princus“.
Manoma, kad dažniausiai tėvų lepinami priešingos lyties vaikai, t. y. tėtis lepina mergaitę, o mama – berniuką. Tai nėra dėsningumas ar griežta taisyklė, tačiau tai nutinka dažniau dėl vienos paprasčiausios priežasties – vaikai tam tikru raidos etapu (3-6 m.) patiria vadinamąjį įsimylėjimą, t. y. berniukas „įsimyli“ mamą ir nori ją vesti, mergaitė „įsimyli“ tėtį ir nori būti jo žmona (kitaip – Edipo ir Elektros kompleksas). Žinoma, tai vaikiški jausmai, tačiau jie gali pažadinti ir tėvų jausmus. Ypač jei sutuoktinių santykiai konfliktiški, nedarnūs. Nesąmoningai tėtis atsiliepia į tokį ypatingą prieraišumą ir lipšnumą: skiria dukrytei daugiau dėmesio, pastebi esamus ir menamus talentus, žavisi, perdėtai globoja ir saugo nuo pavojų, o kartais ima ją tiesiog dievinti. Ir nors kartais tokia meilė turi ir erotinį atspalvį, visada veikia stiprūs vidiniai moraliniai tabu. Meilė dukteriai pasireiškia nekaltai – perdėtu lepinimu, noru jai pirkti gražiausių daiktų, drabužėlių, leisti į šokius ir įvairias gimnastikas, puoselėti asmenybę ir jos fizinį grožį.
Tėčio pašnekovė
Kitas tokios ribinės meilės pavyzdys, kai žmona netenkina vyro intelektualinių poreikių, tenkina kitus, o šitų – ne. Ir tada vyras nesąmoningai augina sau tinkamą partnerę, pašnekovę. Teko matyti pavyzdžių, kai mama – „prie ūkio“, o tėtis – intelektualas, menininkas, mokslininkas ir duktė tampa tarsi jo palydove – į kiną, į koncertą, į parodas ir t. t. Aišku, mergaitė ir ugdoma, ir lavinama, tačiau ji pakeičia ir žmoną, t. y. visur, kur turėtų eiti su sutuoktine, vyras keliauja su dukterimi. Tėčiui įdomu, dukteriai – taip pat, o mama nustumiama į kokią penktą vietą šeimoje, ji po truputį tampa tinkama tik, vaizdžiai tariant, kotletams kepti. Tėtis išugdo dukterį kaip pašnekovę sau, suformuoja jos pomėgius, skonį.
Idealus mamos partneris
Situacija, kai mama dievina savo sūnų, analogiška – tam tikru raidos etapu sūnus pradeda sakyti mamai, kad ji pati gražiausia, kad kai užaugs, ją ves. Ta pati istorija, jei vyro ir žmonos santykiai nėra darnūs, tada sūnus mamai – tam tikra atgaiva. Ji NESĄMONINGAI ima formuoti iš vaiko tokį partnerį, kokio norėtų, kad būtų jos vyras. Tokioje šeimoje auga labai jautrus ir supratingas berniukas, kuris mamos noru lanko sportinius šokius, nes jos svajonė buvo su vyru pašokti valsą arba tango, vedasi berniuką į renginius, kurie jai patinka, viską perka, lepina ir kitaip puoselėja. O kai berniukas sulaukia paauglystės ar pilnametystės, jis iš tiesų tampa panašus į mamai idealų partnerį. Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad nei tėtis, nei mama to nedaro sąmoningai.
Saugo? Ne! Apriboja
Išauga tie vaikai, tačiau didžiausia bėda, kad tėvai pradeda savintis numylėtinius, t. y. nebenori jais su niekuo dalytis. Tarkime, tėčiui bet kokie pretendentai į dukters širdį neatrodys tinkami, maža to, jis net neleis užmegzti jokių santykių, stengsis apriboti bet kokį dukters socialinį gyvenimą, bet kokią galimybę sukurti partnerišką ryšį – vakarėlius, diskotekas, naktinius klubus, nes ten neva pavojinga. Jei mergaitė norės susitikti su draugėmis, tai tėtis būtinai ir nuveš, ir parsiveš. Atrodo, kad taip jis saugo savo dukterį, bet iš tiesų apriboja jos bet kokią galimybę užmegzti romantišką ryšį. Panašiai gali elgtis ir mama sūnaus atžvilgiu. Štai čia ir slypi didžiausia bėda, tokie – „mamytės sūnelis“ ir „tėvelio dukrelė“ dažnai ilgai nesukuria jokių partneriškų santykių, o jeigu sukuria, tai daro pagal tą patį modelį, kurį paveldėjo iš šeimos – partneriais tampa arba vyresni, arba labai globėjiški ir vyraujantys asmenys. Tuomet prasideda kova, o toji, tarkime, jau užaugusi „tėčio princesė“ tampa „prizu“ – dėl jos kovoja vyras ir tėvas, dėl „mamos princo“ – žmona ir jo motina. Tik jokio malonumo iš tų „sunertų ragų bekovojant“ jaunai merginai ar vaikinui. Mat jų norų, nuomonės niekas nepaiso, net jie patys. Jie yra tiesiog „prizas“, keliaujantis iš rankų į rankas.
Kai visi dievina, lauk bėdos
Pasitaiko, kad dėl hiperglobos ir perdėtos meilės vaikas net neleidžiamas į darželį, nes ten „o die, kaip pavojinga, kiti vaikai serga, gali parodyti blogą pavyzdį…“ Mama pasiaukoja dėl vaiko, sėdi su juo namuose, saugo nuo bet kokių įsivaizduojamų išorės pavojų, tačiau šiam ateina metas eiti į mokyklą. Ir jį ištinka šokas… Kartais netgi toks, kad išsivysto mutizmas, kai mažylis visiškai nustoja kalbėti. Tai stresinė reakcija į vaikui nesuvokiamą pasikeitusį reiškinį, kai savimi reikia rūpintis pačiam ir niekas neskuba dar neprasižiojus tenkinti jo poreikių. O tai rimta psichologinė bėda, reikalaujanti didelio visų ugdytojų, psichologo, o kartais ir psichiatro darbo.
Vaikui gali prasidėti ir psichosomatinės bėdos, jis taip nenori į mokyklą, kad sekmadienio vakare dar buvęs sveikas kaip ridikas pirmadienį suserga – ryte jam pakyla temperatūra ir taip tęsiasi kiekvieną pirmadienį. Ir visa tai dėl besaikio lepinimo, kai už vaiką viskas padaroma, „apkamšomas pagalvėmis“, kai paverčiamas lyg dievuku ir t. t.
Jeigu visi suaugusieji, kurie supa vaiką, taip elgiasi, tai jau tikra katastrofa. Jei taip elgiasi tik vienas tėvų, o kitas išsaugo sveiką protą ir kelia vaikui tam tikrų reikalavimų, tuomet jis linkęs prisitaikyti, reaguoja ne tik į, tarkime, mamos poveikį ir santykį, bet ir į kitų suaugusiųjų reakcijas. Vaikai be saiko lepinami vis dažniau, nes moterys gimdo vis vyresnės. Seneliai laukia vaikaičių, brandūs tėvai jau pagaliau pasiruošę kūdikiui ir kai šis atkeliauja į šeimą, suaugusieji visą savo energiją, švelnumą, viltis ir lūkesčius „sudeda“ į šią trapią būtybę. Tuomet ir turime visas vaiko problemas – psichosomatines reakcijas, elgesio ir emocijų.
Tėtis yra toks, koks yra
Atminkite: niekada nebus taip, kad abu tėvai turėtų absoliučiai vienodą santykį su vaiku. Pagal psichoanalitikus tėčio meilė turėtų būti sąlyginė, t. y. tėtis turėtų skatinti vaiką už rezultatą, už pastangas, laimėjimus. Dažniau girti jį, kai ką nors padaro, pvz., gražiai nupiešė, pastatė bokštą, gerai pašokinėjo ant vienos kojos.
Mama yra ta, į kurią vaikas gali atsiremti, kad ir kas nutiktų. Jos meilė paprastai būna besąlyginė, ji myli savo vaiką, ir tiek. Mama susikuria vienokį santykį su vaiku, tėtis – kitokį: dėl tokio skirtumo ir turime sveiką, gebančią prisitaikyti pasaulyje asmenybę.
Tenka girdėti, kaip mamos kartais dūsauja: „Oi, jaučiuosi tokia kalta, kad savo vaikui parinkau tokį nevykusį tėvą…“ Turite suvokti, kad esate mama, kurios užduotys auklėjant vaiką yra vienokios, o tėvui leiskite atlikti savo funkcijas, koks jis jau yra, toks. Labai dažnai mamos verčia vyrus atlikti tokius darbus, kokius jos įsivaizduoja, kad jie turėtų atlikti, sako: „Eik, patikrink namų darbus, eik, pažaisk, eik, pagirk ir t. t.“ Mama taip neturėtų elgtis. Ar vyras – kokia nors marionetė, pildanti jos paliepimus? Labai gerai, kad tėvai skirtingi, jų santykis su vaiku skirtingas, tarkime, tėtis išdykauja, dūksta su vaikais, o mama su jais skaito knygeles. Taip ir turėtų būti.
**
Toks pavyzdys: tėčio puoselėjama mergaitė geriau pritaps prie aplinkos, tačiau tas pritapimas gali būti labai specifinis – ji mokės labai gerai prisitaikyti prie vyriškosios lyties asmenų, bet gali dažniau konfliktuoti su moterimis. Jai gali būti sunku kad ir mokykloje. Juk visose mūsų ugdymo įstaigose vyrauja moterys. „Mamos princas“, priešingai, išmoksta anksti paklusti, įsiteikti, būti malonus ir „fainas“. Tokiam berniukui mokykloje gali būti paprasta sutarti su pedagogais, bet sunku pritapti prie kitų berniukų.
