„Liūdna, kad daugelis tėvų kūrybiškumą supranta kaip talentą. Ir jiems vis dar tenka aiškinti, kad užauginti kūrybišką vaiką nėra lygu užauginti talentingą šokėją ar dainininką“, – sako šiais metais apdovanojimui „Auksinis scenos kryžius“ už spektaklius vaikams nominuota teatro režisierė Eglė Kižaitė.
Sukūrusi „Vėjų teatrą“, Eglė su vyru, aktoriumi Piju Narajausku birželio antrąjį savaitgalį Anykščiuose, Dainuvos slėnyje šeimų festivalio „Nuotykiai tęsiasi!“ dalyviams pristatys savo naujausią spektaklį „Vėjai švilpia APIE ŽUVIS, AUSIS IR MAMĄ“. Kur nors užkulisiuose, žinoma, bus ir jų sūnus Timonas.
Egle, daugelis tėvų svajoja, kad jų vaikas užaugtų kūrybiškas, – juk dabar tiek daug apie tai kalbama. Kūryba jums – kasdienybė, tad gal turite atsakymą, kodėl svarbu skatinti vaikų kūrybingumą?
Aš buvau kūrybingas vaikas, o tai reiškė, kad turėjau laisvę daryti, ką noriu, manęs niekas neribojo, o tėvai pasitikėjo mano pasirinkimais ir leido man mėginti. Matyt, toks požiūris ir liko labiausiai priimtinas – kai suteikiama laisvė, tačiau nuolat stebima iš šalies, nepaliekama klaidžioti vienam. Tarsi ir pataria, bet sprendi pati – į kuriuos būrelius eiti, kokią literatūrą skaityti, kuo domėtis.
Kartais tėvams atrodo, kad vaikai skaito ne tai, ką turėtų…
Reikėtų išvis džiaugtis, kad jie skaito. Net ir man pačiai – knygos tokiomis bangomis, dabar, pavyzdžiui, kai auginu sūnų, visiškai neturiu laiko skaityti ir man to taip trūksta! Bandau prabėgomis užpildyti spragas, bet turiu nuolat rinktis, ar kol vaikas miega, ramiai pavalgau, ar paskaitau. Skaitymas man sakralus veiksmas, turiu atsiriboti, man niekaip nepavyktų skaityti kavinėje. Visada galvojau: kai augs vaikas, skaitysiu kartu su juo. Tikiuosi, taip ir bus. Net parsinešiau knygą iš bibliotekos – kaip skaityti drauge su vaiku.
Esu tikra, vaikus prie knygų reikia pratinti nuo mažens. Kodėl jie turėtų pradėti staiga skaityti penkiolikos? Mes jau dabar esame pririnkę Timonui knygų, ypač lietuvių autorių, su kuriais dirbame, kuriame spektaklius. Norime, kad jos būtų namuose, kad jis prie jų pratintųsi.
O kaip elgtis su paaugliais? Juk nepriversi jų daryti, ko jie nenori, o ypač – skaityti?
Reikia kalbėti paauglių kalba. Pirmiausia ją turi surasti, tik tada jis išgirs. Jei užpulsi jį su savo įsitikinimais, tikrai pabėgs. Nacionaliniame Kauno dramos teatre statėme spektaklį paaugliams pagal Daivos Čepauskaitės pjesę “Lė-kiau-lė-kiau”. Nusprendėme taip: tegu jie pirma pažiūri spektaklį, o paskui surengsime diskusiją. Tačiau susidūrėme su problema – neradome žmonių, kurie galėtų diskusiją tinkamai moderuoti. Spektaklyje paliestos suicidinės temos, tėvų ir vaikų santykiai, tačiau aktoriai visiškai neturi įrankių, kaip apie tai kalbėti su vaikais. Atėję į diskusiją paaugliai pradeda sakyti tokius dalykus, kad prarandi amą, nes neturi jokios patirties, ką jam atsakyti, bijai sužaloti. Didžiulė atsakomybė… O suaugę žmonės, dirbantys su paaugliais, kurie atėjo į diskusiją, yra įsijautę į pamokslautojo vaidmenį. Tas vaidmuo tarp vaikų ir jų stato sieną. Paaugliams ne pamokslautojo reikia, o draugo, patikimo, savo žmogaus.
Paaugliai yra patys sunkiausi žiūrovai, galbūt dėl to, jiems pastatyta taip mažai spektaklių. Atėję į teatrą, jie kartais rėkauja, komentuoja, per spektaklį susiranda aktorių facebooko paskyrą, pradėti jiems rašyti. Tikrai, taip buvo nutikę ir man, surado mane, režisierę ir rašo – ką tu? Ką vakare? Pastebėjau , kad jie tarsi neatskiria vaidmens ir aktoriaus, tarsi nesupranta, kad scenoje paauglį vaidinantis žmogus iš tiesų yra suaugęs. Arba jie tiesiog nori naikinti bet kokias ribas.
Egle, spektaklius kuriate tik pagal lietuvių autorių knygas. Gal jau randasi kokia kūrėjų vaikams bendruomenė?
Viskas prasidėjo nuo Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės, garsiosios knygos „Laimė yra lapė“ autorių. Drąsiai joms parašiau, pradėjome bendrauti. Dabar vaikų knygos yra labai gražios, traukia akį, o istorijos jose – paprastos. Režisieriams ir dramaturgams atsiranda daug laisvės kurti spektaklį. Knygos skatina vaizduotę ir duoda laisvės fantazijai. Dažniausiai man užtenka vieną kartą perskaityti knygą ir ateina suvokimas – iš to kažkas gali būti. Šiandien knygų vaikams yra labai daug, jų autoriai – aktyvūs, jauni ir labai įdomūs, jie bendrauja tarpusavyje, veikia kartu, netgi kuria muzikos grupes. Kad ir kaip būtų keista, rašytojų, kaip ir aktorių ar režisierių profesijos apipintos stereotipų –įsivaizduojama, kad aktoriai, režisieriai negali turėti normalių šeimų ir namų, o rašytojai – apskurę vargšai, kankinami bado ir kuriantys kur nors palėpėje. Tai dabar jau taip nėra, matau daug puikių, kitokių jaunųjų kūrėjų pavyzdžių. Daug dirbame su Kotryna Zyle, kaip nuostabu, kad bendras darbas sukuria galimybių, draugysčių, festivalių ir bendrų projektų.
Susipažinusi su vaikų literatūros rašytojais, supratau, kad jie jaučiasi panašiai kaip ir mes, kuriantys teatrą vaikams – autsaideriais. Pamaniau, jei sujungtume savo jėgas, gal pajėgtume kartu sukurti kitokį įvaizdį.
Jūsų sūnus jau dabar auga teatre, tarp kūrybiškų žmonių. Kokį jį norėtumėte matyti užaugusį?
Manau, kad Timas užaugs kūrybiškas. Jis nuolat girdi muziką namuose, dalyvauja spektaklių repeticijose… Liūdna, kad tėvai dažnai kūrybiškumą supranta kaip talentą šokti ar piešti. Kūrybiškumas turi skleistis visose gyvenimo srityse, kad ir kokios rimtos jos atrodytų. Tiesą sakant, nieko bendro su kūryba neturinčiose šeimose gali užaugti patys kūrybiškiausi vaikai. Viskas priklauso nuo pasitikėjimo ir laisvės rinktis. Mano vyro Pijaus tėvai – baigę aukštąją matematiką, nors į juos pažiūrėjęs, niekaip to nepasakytum. Duoti daugiau laisvės man, mano tėvus paskatino močiutė. Ji buvo ta, kuri mane palaikė, leido daryti, ką noriu ir stebėdavo visus mano namų koncertus. Taip, esu tikra, kūrybiškumas ateina iš laisvės.
Eglės Kižaitės ir jos komandos kūrybiškumo paieškos išsiskleis birželio 9 dieną, Anykščiuose, Dainuvos slėnyje. „Vėjų teatras“ kviečia į teatralizuotą koncertą šeimai „Vėjai švilpia APIE ŽUVIS, AUSIS IR MAMĄ“.
