Dviejų sūnų mama, žurnalistė Rūta Lapė – apie buvimą pametinukų mama.
Ne vieną atžalą planuojantiems tėvams amžiaus skirtumas tarp vaikų – itin aktuali tema. Tačiau šia tema egzistuoja tiek daug prieštaringų patarimų, kad tėvams gali susisukti galva.
Čia į pagalbą pasimetusiems tėveliams ateina ir psichologai, ir šeimos planavimo specialistai, ir ginekologai. Jei pastarieji kreipia dėmesį į moters sveikatai palankiausią skirtumą ir ragina laikytis trejų metų skirtumo tarp gimdymų, tai psichologai atkreipia dėmesį, kad augti panašaus amžiaus vaikams labai smagu. Bet tada jie užsimena apie vaikišką pavydą ir konkurenciją, ir taip vėl sumaišo visas kortas pasimetusiems gimdytojams, norintiems savo palikuonims visa ko geriausia.
Vakaruose jau seniai pastebima tendencija, kad pirmagimio gimimas vėlėja, ir amžiaus skirtumas tarp vaikų mažėja. Tokia tendencija ateina ir į Lietuvą. Viešėdama Švedijoje aš buvau išties labai nustebusi, kiek daug jų gatvėse matyti riedančių dviviečių, bet ne dvynių vežimų.
Vakaruose mažas amžiaus skirtumas tarp vaikų laikomas patogiu toms, kurios itin daug investuoja į karjerą. Tuomet gali išeiti į vienas, tik kiek ilgesnes motinystės atostogas. Tiesa, dažnai vakarietėms tenka su antru nėštumu pasiskubinti ir dėl biologinio laikrodžio vis garsesnio tiksėjimo, nes pirmagimis moters gyvenime atsiranda ne 28-erių, kaip vidutiniškai Lietuvoje, o dažnai ir po 35-erių, tad neretai moterys skuba susilaukti, ir pirmojo, ir antrojo, o kai kurios ir trečiojo vaikelio iki to psichologiškai moteris gąsdinančio keturiasdešimtmečio.
Pametinukai buvo mūsų su vyru didelė svajonė. Meldėm dangaus, kad jis išpildytų tokį norą, ir turbūt buvome vieni iš nedaugelio tokių Marijos žemėje, nes dažniausiai pametinukai ištinka netikėtai, jiems visai nepasiruošusius tėvus.
Mūsų antrasis sūnus gimė, kai pirmagimiui buvo vos pusantrų…
Dažniausia frazė, kurią tenka išgirsti auginant pametinukus, tai “tau turėtų būti labai sunku. Man jau su vienu nelengva, o čia du tokie maži..”, arba dar pasitaiko “tai jau net su dvynukais lengviau…”.
Ir ką gi man atsakyti į tokius pasvaičiojimus? Neslėpsiu, nuvargusiais žiemos vakarais, kai mano karalaičiai siaučia nesustabdomai, aš prisimindama tą maldą dangui paklausiu savęs “Ir iš kur pas tave, mergaite, tiek drąsos buvo?”. Bet garsiai gi to nepasakyti – pati norėjai.
Nes fotografijose matyti vienodai aprengtus du mažus už rankų susikibusius broliukus – nepaprastai miela, bet kai pagalvoji, kad pametinukų mamos antrą sykį pradeda lauktis, kai pirmas nė nebando eiti, atrodo kaip nemenkas košmaras.
Tačiau kai pamatau aplinkoje žaidžiantį vienturtį, iškart pagalvoju – bet tai kaip jam turėtų būti liūdna, kai maniškiai – visada kartu. Kartu žaidžia ir mušasi, kartu valgo, tuo pačiu metu eina miegoti.
Po vieno mažojo draugo gimtadienio mano vyras su gėda, nuostaba, ir kartu nesumeluotu susižavėjimu pasakojo matęs, kaip mūsų mažylis sukonfliktavo su didesniu vaiku ir ėmė stumdytis, o vyresnėlis, išgirdęs triukšmą, tekinas pasileido pas brolį ir gynė jį iš visų jėgų nė nesiaiškindamas situacijos, kas nutiko, kas kaltas, ir ar išvis tą brolį reikia ginti. Tai atrodė tarsi genuose užkoduotas broliškas elgesys.
Ir kas tuomet gali pasakyti, kad nenuostabu eiti per gyvenimą su žinojimu, kad visada kažkur šalia yra brolis?
Viena mano pažįstama, turinti pametinukus, kategoriškai tokį amžiaus skirtumą vadina vieninteliu idealiu. Aš tokia kategoriška nebūčiau. Pametinukai, mano asmenine subjektyvia nuomone, tinka tik išties aktyviems, energingiems, gyvenimo iššūkius mėgstantiems žmonėms. Žmonėms su polėkiu, tiesiogine ir perkeltine prasme. Bet tokiems išties tinka idealiai.
