Straipsnyje pasakojama, kaip vaikystėje išgyvenama netektis, kokie gedėjimo etapai patiriami. Pateikiami patarimai, kaip tėvai ir pedagogai gali padėti su netektimi susidūrusiam bei gedinčiam vaikui: kaip pranešti apie artimo žmogaus mirtį, kaip elgtis per laidojimo apeigas ir gedėjimo laikotarpiu. Aptariami pavojaus ženklai, liudijantys, kad vaikui gedėjimo periodu būtina profesionali specialisto pagalba.
Straipsnio autorė – Aušra Stanišauskaitė, Lietuvos edukologijos universitetas, Psichologijos didaktikos katedra.
Žmogaus gyvenimą neišvengiamai lydi išsiskyrimai ir netektys. Peretz netektį apibūdina kaip žmogaus būseną, kai jis praranda ką nors jam artimą ir brangų. Galima išskirti netektis vystymosi proceso metu (gimimas, atjunkymas nuo krūties, atsiskyrimas nuo motinos, vaikų darželio, mokyklos lankymo pradžia ir kt.) bei situacines netektis (artimo žmogaus netektis, skyrybos, sveikatos, darbo, tikėjimo praradimas ir kt.).
Netektys skaudžiai paliečia vaikus. Suaugusieji įprastai stengiasi juos apsaugoti nuo neigiamų, sunkių išgyvenimų. Tačiau dažnai patys nežino, kaip elgtis, kai vaikas netenka artimo jam žmogaus, todėl nesuteikia vaikų išgyvenimams pakankamai reikšmės. Iš tiesų vaikai apie mirtį galvoja žymiai daugiau, negu įsivaizduoja suaugę žmonės. Jų emocinės reakcijos į mirtį stiprumas tiesiogiai priklauso nuo vaiką supančių suaugusiųjų reakcijos, nerimo, susijusio su mirtimi. Tai stipriai veikia tolimesnę vaiko raidą: padeda arba trukdo įveikti neišvengiamas netektis.
Iki 5 metų amžiaus vaikai dar nesupranta mirties kaip baigtinio proceso. Nesuvokia, kad kada nors mirs visi ir nesieja mirties su savo asmeniu. Kai kurie tokio amžiaus vaikai gali įsivaizduoti, kad mirusysis išvyko ir dar grįš arba mirtį supranta kaip laikiną išsiskyrimą. Šio amžiaus vaikų mąstymas labai konkretus, todėl kai kurias frazes (pvz., „močiutė miega”) gali suvokti pažodžiui ir vėliau išsigąsti, matydami miegančius žmones. Be to, minėtu tarpsniu vaikai jaučiasi tarsi jie būtų visų įvykių centre, todėl gali jaustis kalti dėl kieno nors mirties.
Kadangi vaikai iki 5 metų nesuvokia mirties baigtinumo, į pirmą žinią apie mirtį jie paprastai reaguoja palyginti ramiai. Tačiau vaikai stipriau reaguoja į artimųjų elgesį dėl kieno nors mirties. Ikimokyklinukai gedi trumpiau, negu vyresni vaikai. Maži vaikai, mirus artimam žmogui, jaučiasi bejėgiai ir pasyvūs. Vaikui dar sunku suprasti, kas įvyko, suvokti visus su mirtimi susijusius padarinius. Todėl, kad vaikas atgautų gyvenimo pusiausvyrą, prarastą dėl artimojo mirties, jam būtina padėti.
5-9 metų vaikų susidomėjimas mirtimi padidėja. Jie pradeda suprasti, kad mirtis – negrįžtamas procesas, tačiau vis dar gali įsivaizduoti, kad patys niekada nemirs. Tokio amžiaus vaikai dažnai mano, kad mirtis yra lemiama išorinių veiksnių, kokios nors jėgos (pvz., giltinė ar pan.). Žaidimuose vaikai jai suteikia vaiduoklio, senės su dalgiu, griaučių, šešėlio ar tiesiog numirėlio pavidalą.
Tačiau pamažu šis požiūris kinta ir apie devintuosius gyvenimo metus vaikai pradeda suvokti, kad mirtį sukelia vidinės priežastys – ligos, senatviniai pakitimai ir kt. Augdamas vaikas vis mažiau jaučiasi esantis pasaulio centru, pradeda labiau tapatintis su kitais žmonėmis, suprasti jų jausmus, užjausti dėl netekties. Šiame amžiuje vaikams labai svarbi bendraamžių nuomonė, vertinimai, todėl, bijodami būti nesuprasti, jie gali slėpti savo jausmus.
Gedėjimo procesas
Tarp mokslininkų vyksta teorinės diskusijos, ar vaikai geba gedėti. Bowlby, remdamasis vaikų stebėjimais ir specialiais tyrimais, teigė, kad tarp vaikų ir suaugusiųjų reakcijos į netektis yra nemažai panašumų. Wolfenstein pažymi, kad suaugusiesiems gedint vyksta pamažu vykstantis atsiskyrimas, atsitraukimas nuo prarasto mylimo subjekto, bet taip neatsitinka, kai gedi vaikas. Tam, kad vaikas vystytųsi, jam reikia išlaikyti ryšį su mirusiu tėvu ar motina. Prarastasis yra vaiko dalis, kurios trūkumą jis nuolat jaučia. Ir tik paauglystės pabaigoje atsiranda visiškas gebėjimas gedėti.
Silverman ir Worden, atlikę netektį patyrusių vaikų tyrimą, teigia, kad vaikai realiai suvokia, kad jų tėvai mirė, bet randa savitų būdų tolimesniam mirusiojo buvimui šalia jų. Taigi, pasitelkus fantaziją, miręs tėvas dalyvauja vaiko psichologiniame gyvenime.
Židonienė pateikia Čikagos psichoanalizės instituto tyrimo išvadas, kurios atskleidė, kad vaiko prisitaikymas prie netekties priklauso nuo jo amžiaus. Kuo vaikai vyresni, tuo jų reakcijos yra artimesnės suaugusiųjų: jie atsiriboja nuo prarasto subjekto ir prisiriša prie kito asmens.
Gedėjimo procesas mokslinėje literatūroje įprastai skirstomas į etapus, atspindinčius, kaip keičiasi gedinčiojo jausmai, santykis su mirusiuoju ir gyvenimu. Kurienė ir Pivorienė išskiria šiuos vaikų reakcijos į netektį etapus:
Neigimas. Keletą savaičių po mirties vaikas gali neigti mirties faktą, bet ilgalaikis neigimas ir liūdesio vengimas gali sukelti dar didesnių problemų. Vaikas, kuris bijo dalyvauti laidotuvėse, neturėtų būti verčiamas, tačiau rekomenduotina nors ir neilgas dalyvavimas kokioje nors su jomis susijusioje ceremonijoje – maldoje, žvakės degime ar kt.
Liūdesys ir gedulas. Kai vaikas suvokia mirties faktą, jis aktyviai liūdi ir gedi. Svarbu, kad jis žinotų, jog galima rodyti savo liūdesį.
Pyktis. Kadangi miręs asmuo buvo svarbus vaiko gyvenime, pyktis yra natūrali reakcija, jo netekus. Vaikas pyktį gali išreikšti žaisdamas agresyvius žaidimus, jį gali kamuoti naktiniai košmarai. Kartais pyktis gali būti nukreiptas į likusius šeimos narius.
Kaltė. Mažesni vaikai tiki, kad jie yra visko, kas atsitinka, priežastis. Jie gali manyti, kad brolis ar sesuo, mama ar tėtis mirė, nes jie kada nors to „norėjo”. Vaikai jaučia kaltę, kad tas noras tarsi išsipildė.
Polukordienė teigia, kad svarbu atskirti pasekmes, kurios kyla dėl to, kad mirties faktas traumuoja vaiką, nuo įprastų pasekmių, lydinčių gedėjimą. Traumuojančios pasekmės visuomet yra labiau komplikuotos ir ilgiau trunka. Autorė išskiria šiuos vaikus traumuojančius dėl mirties patiriamus išgyvenimus: tėvų mirtį, artimo bendraamžio mirtį, kai artimo žmogaus mirtis įvyksta netikėtai ir kai vaikas tampa netikėtos, žiaurios, smurtinės ar savižudiškos mirties liudininku.
Kurienė ir Pivorienė nurodo šiuos pavojaus ženklus, liudijančius, kad vaikui būtina profesionali pagalba gedėjimo periodu:
-ilgas depresijos laikotarpis, kurio metu vaiko interesai ir veikla susiaurėja;
-miego ir valgymo sutrikimai;
-baimė pasilikti vienam;
-elgesys, paprastai būdingas žymiai jaunesniam vaikui;
-mirusio asmens mėgdžiojimas ir aktyviai reiškiamas noras vėl būti kartu;
-pažangumo smukimas;
-draugų šalinimasis.
Pagalba gedinčiam vaikui
Remiantis moksline literatūra galima išskirti šiuos pagalbos gedinčiam vaikui principus:
1.Nuo pat mažų dienų vaiką turi supti aplinka, kurioje liūdesio jausmas yra neslepiamas, nedraudžiamas, neneigiamas ir priimamas.
Vaikas turėtų augti žinodamas, kad visi žmonės kartais liūdi, kad tai yra normalu ir nesitęsia amžinai – liūdesys turi pradžią ir pabaigą. Geriausia, kai šias žinias savo elgesiu vaikui perduoda tėvai. Vaikai turėtų matyti ir liūdinčius tėvus, tačiau ir tai, kad tėvai, išgyvenę liūdesį, vėl gali džiaugtis ir gyventi toliau.
Vaikai turi daug natūralių liūdesio, sielvarto įveikimo mechanizmų, kurie kinta priklausomai nuo amžiaus. Vienas iš būdų, kaip vaikas išreiškia savo susikaupusius sunkius jausmus, yra piešimas. Liūdėti, išgyventi sielvartą vaikams padeda ir liūdni vaidybiniai filmai. Svarbu, kad ši vaizdo produkcija būtų kokybiška.
2.Norint padėti vaikams įveikti liūdesį, geriausiai nukreipti jų klausimus ir mintis į jausmus.
Visada labai svarbu sukurti saugią ir palankią aplinką, kurioje vaikas galėtų drąsiai reikšti skausmingus jausmus, sukeltus netekties. Pavyzdžiui, kai vaikas klausia, „kodėl mirė senelis?”, svarbu ne tik pateikti vaiko amžiui tinkantį paaiškinimą, bet ir pasakyti „tikriausiai tau labai liūdna, kad senelio nėra?”. Tokiu būdu paskatinsime mažąjį išreikšti savo jausmus, susijusius su netektimi.
3.Vaikams padeda, kai jie mato natūralų suaugusiųjų elgesį ir tikrus jausmus, kai suaugusieji nevengia atsakyti į jų klausimus, kalbėtis apie jausmus, lydinčius netektį.
Vaikų reakcijos į mirtį labai glaudžiai susijusios su tuo, kaip ją priima artimi suaugusieji. Vaikų gedėjimą apsunkina audringos ir dramatiškai reiškiamos arba, atvirkščiai, visiškai slepiamos ir slopinamos suaugusiųjų emocijos. Tada vaikas netenka galimybės dalintis su suaugusiaisiais savo jausmais. Jeigu vaikui neleidžiama kalbėti apie praradimą, netektį, išreikšti savo jausmų, fantazijų ir gauti teisingos informacijos, jis „įstringa” gedėjimo procese: ilgisi, ieško prarasto žmogaus, bet nerodo jokių liūdesio apraiškų. Tai gali pasireikšti perdėtu savarankiškumu arba rūpinimusi.
4.Geriausia, kai apie artimo žmogaus mirtį praneša tėvai, arba kiti artimi vaikui žmonės.
Pranešti reiktų aiškiai ir tiesiai. Po to būtinai reikia skirti laiko ilgiau pabūti, pakalbėti su vaiku. Leisti jam išsiverkti, atsakyti į jo klausimus. Atsakymai turėtų būti trumpi, paprasti, nes maži vaikai gali priimti tik ribotą informacijos kiekį.
5.Jei mirtį galima numatyti, vaikas turėtų būti tam paruošiamas – jam reikia pasakyti apie progresuojančią artimo žmogaus ligą ir apie tai, kad paprastai tokiais atvejais nepasveikstama.
6.Liga ir mirtis neturi būti apgaubti tylėjimu, melu. Vaikui reikia sakyti tiesą, kurią jis galėtų suprasti ir priimti pagal savo amžiaus galimybes.
Mirtis neturi būti romantizuojama ir kitaip „gražinama”. Realus, tiesus netekties ir su ja susijusių įvykių aiškinimas bent nedidina vaiko sutrikimo ir taip sudėtingoje situacijoje. Vaikai sugeba priimti skaudžią realybę geriau, negu suaugusieji įsivaizduoja. Vengimas sakyti vaikui tiesą apie netektis dažniau susijęs su pačių suaugusiųjų baime ją priimti bei nenoru kalbėti apie skaudžius įvykius ir išgyvenimus.
Kai suaugusieji įsivaizduodami, kad saugo vaikų jausmus, įvykus netekčiai, elgiasi žvaliai ir linksmai, mažiesiems gali atrodyti, kad jie pamiršo mirusįjį. Arba vaikai pradeda manyti, kad apie asmenį, kurio nebėra, kalbėti negalima. Galiausiai, kai vaikai mato slepiančius savo jausmus suaugusiuosius, jie mokosi ir patys pradeda taip elgtis. Tačiau reikėtų vengti ir kito kraštutinumo – per daug audringų emocinių reakcijų. Vaikai turi matyti ne tik ašaras ir begalinį sielvartą. Kas nors turi ir ramiai pakalbėti su vaiku apie netektį. Jei artimieji negali to padaryti – gal padėtų artimas šeimos draugas ar kitas suaugęs žmogus, kuriuo vaikas pasitiki.
7.Reiktų rimtai apgalvoti, kaip vaikas dalyvaus laidotuvių apeigose.
Dalyvavimas laidotuvių apeigose palengvina gedėjimo procesą: padeda priimti mirties faktą kaip realų, išreikšti su netektimi susijusius jausmus, sulaukti aplinkinių užuojautos, palaikymo. Kai vaikai netenka galimybės kartu su visais suaugusiaisiais dalyvauti artimojo laidotuvėse ir kituose su laidojimu ir mirusiųjų atminties pagerbimu susijusiuose ritualuose, jie jaučiasi atskirti nuo suaugusių pasaulio, kurio parama tuo metu jiems itin reikalinga. Kita vertus, nereikėtų versti vaiko dalyvauti apeigose, jeigu jis aiškiai išreiškia nenorą.
Po laidotuvių reikėtų leisti vaikams pasipasakoti apie tai, ką jie matė ir jautė. Arba pasirūpinti, kad šiuos įspūdžius vaikai galėtų išreikšti žaisdami. Žaidimai padeda vaikams suvokti ir priimti tai, kas įvyko, išlieti slegiančius jausmus ir jausti, kad jie kontroliuoja situaciją.
Kai vaikai pirmą kartą susiduria su mirtimi, juos reikia paruošti atsisveikinimui su mirusiuoju, t. y. trumpai papasakoti apie tai, ką jie pamatys – kur guli mirusysis, kad karste jis atrodo kitaip, nei gyvas ir kt. Taip pat vaikui reikia iš anksto paaiškinti, kaip vyksta laidotuvės, kaip jų metu reaguoja ir elgiasi suaugę žmonės. Į visus vaiko klausimus svarbu atsakyti nuoširdžiai ir jam suprantamai. Svarbu, kad per laidotuves vaikas būtų su artimu, jį mylinčiu žmogumi, o ne su nepažįstamais asmenimis.
8.Geriau, kai po artimųjų netekties vaikas lieka su tėvais ar vienu iš jų, o ne išvežamas pas senelius ar kitur.
Netektis aštrina vaiko baimę prarasti likusius artimuosius. Jei tėvai neranda jėgų užsiimti vaiku po patirtos netekties, rekomenduotina pakviesti patikimą žmogų, kuris padėtų namuose, užsiimtų vaikais, bet neišvežti vaikų iš namų. Taigi, kasdieninis gyvenimas turėtų kuo mažiau keistis. Vaikas turi būti užtikrintas, kad jo pagrindiniai poreikiai bus patenkinti.
9.Religinis aiškinimas turėtų būti konkretus ir suprantamas vaikui.
Kai religija yra įprasta vaiko ir jo artimiausios aplinkos gyvenimo dalis, tikėjimas palaiko ir juo remiamasi sunkiomis akimirkomis. Tačiau religinės sąvokos turėtų būti pateikiamos kuo konkrečiau ir suprantamiau vaikui – kad neliktų per daug vietos neramioms fantazijoms ir baimėms.
Religinis švietimas apie mirtį kaip ir visos žinios apie sudėtingesnius vaiko suvokimui procesus geriausiai pradedamos suvokti maždaug mokyklinio amžiaus pradžioje. O iki tol su vaikais tokia sudėtinga tema kaip mirtis geriausiai kalbėti paprastai, nuoširdžiai ir konkrečiai, suprantamais žodžiais.
10.Vaikų gedėjimo reakcijos ypač sustiprėja per atmintinas dienas – mirties metines, mirusiojo gimtadienį, Kalėdas, Naujuosius metus. Suaugusieji turi būti tam pasiruošę ir šių prisiminimų nepalydėti tyla.
Dera atvirai, pagal priimtus šventinius ritualus ir tradicijas, prisiminti mirusįjį. Tai padeda vaikams išreikšti jausmus, susijusius su prisiminimais. Vaikui lengviau gedėti, kai yra pripažįstami su netektimi susiję jo poreikiai ir jis jaučia aplinkinių paramą.
11.Pedagogai turi suteikti emocinį palaikymą ir aktyviai pagelbėti vaikui netekus jam svarbaus žmogaus.
Svarbiausias dalykas, padedantis vaikams įveikti netektis, yra nuoširdus domėjimasis. Reikėtų kalbėti apie mus paliekančius senelius, kaip juos prisimename, kaip ilgimės, pykstame. Reikia padėti vaikams paklausti jiems rūpimus klausimus, išreikšti užuojautą.
Pagalba gedinčiam vaikui pradinėje mokykloje
Butvilas pateikia Vakarų šalyse pradinės mokyklos pedagogų praktikuojamus būdus, kaip susidoroti su padėtimi, kai miršta vienas iš mokinių arba vaikas netenka vieno iš tėvų:
Jauniausiems vaikams (I-II klasės) geriausias būdas išreikšti savo jausmus yra žaidimai. Per įvairias žaidybines situacijas vaikai išlieja savo skausmą ir liūdesį, taip sumažindami vidinę įtampą.
Vaikai yra padrąsinami žaidybinėmis formomis imituoti tai, kas įvyko iš tikrųjų. Stengiamasi nelaimėje padėti atrasti ką nors pozityvaus (kaip svarbu buvo jausti kitų paramą, pagalbą, kaip galėjo praleisti daug laiko su nepagydomai sergančiu artimuoju) ir išreikšti tos nelaimės sukeltus baisius prisiminimus.
Organizuojamas darbas mažose grupelėse, pasirenkant temą, pavyzdžiui, „Kas atsitiko jūsų kaimynystėje (mokykloje, namie), kuomet…….?”. Vaikai tokiu būdu išreikš savyje laikomus prieštaringus jausmus. Prieš tokią veiklą vaikus reikia tinkamai paruošti, nuteikti – pedagogas gali pasidalinti savo jausmais, ką pamatė ar sužinojo apie nelaimę. Tokiu būdu jis paskatins ir mokinius pasidalinti savais išgyvenimais.
Leidžiama vaikams kurti trumpas istorijas (rašyti arba dalintis patirtimi su suaugusiuoju – priklausomai nuo jų amžiaus) apie tai, ką jie jaučia.
Vaikai skatinami piešti, o po to mažose grupėse pasidalinti tokiais potyriais, kaip, pavyzdžiui: „Kas atsitiko, kai nelaimė įvyko?”, „Kaip tu padėjai savo šeimai nelaimės metu?”, „Kaip mes galėtume pasiruošti panašioms nelaimėms?” ir pan. Tokius grupinius pokalbius svarbu užbaigti pozityviai bei nurodyti, kad klasės bendruomenė ar šeima iškilusius sunkumus sprendžia ryžtingiau bei sėkmingiau kartu, nei tai daro vienas žmogus.
Skatinami grupiniai pokalbiai apie nelaimės metu patirtus jausmus, pirmiausia parodant savo pačių, pedagogų, nerimą ir baimes.
Surengiamas „minčių lietus” apie savo klasės ar šeimos veiksmų planą nelaimės akivaizdoje („Ką aš daryčiau?”, „Ką aš pasiimčiau su savimi, jei tektų evakuotis?”, „Kaip aš susisiekčiau su šeima?”, „Kaip turėtų būti pasiruošusi šeima?” ir kt.).
Padedama vaikams savarankiškai organizuoti ar kurti projektus, pavyzdžiui, „Šiukšliadėžė” ar „Replikos”, kur išsakomi patys negatyviausi jausmai – vaikai piešia, užrašo, kartais net suvaidina panašią draminę situaciją. Taip vaikai pasijunta galį kažką pakeisti, tai, kas nelaimės metu atrodė pernelyg chaotiška, beprasmiška.
Skatinami „nelaimės žaidimai”, kuriuose vaikai nusistato savas elgesio taisykles, pasirenka ir plėtoja vaidmenis. Tai jiems padeda suvokti patiriamų jausmų reikšmę bei prasmę.
Vaikams skiriamos spalvinimo pratybos „Kai kas nors labai svarbus miršta” arba „Kaip aš jaučiuosi” ir kt. Vaikai padrąsinami išsakyti tai, ką jautė nelaimės metu ir po jos.
Baigiant norėtųsi pabrėžti, kad netektys, sukeliančios daug skausmo, savyje turi ir didžiulę asmenybės augimo galimybę. Tačiau kad įvyktų pasikeitimas, kad žmogus taptų brandesnis, svarbu neneigti netekties, neslopinti jos, o priimti ją ir išgyventi. To savo elgesiu tėvai bei pedagogai turėtų mokyti ir vaikus.
