Jeigu ir jūs norite papasakoti savo gimdymo istoriją, laukiame jų el.paštu tavovaikas@delfi.lt. Mums parašiusi Akvilė savo gimdymą papasakoti nori dėl kelių priežasčių.
Savo gimdymo istoriją noriu papasakoti tam, kad moterys nebijotų ir nusiteiktų, jog gimdymas nebūtinai būna sunkus ir varginantis. Taip pat pasakodama savo istoriją noriu pabrėžti savo nuomonę, manau, kad epidūrinis nuskausminimas ar skatinamieji nėra moters silpnumo požymis, tai – šių laikų medicinos laimėjimas ir nereikėtų savęs graužti, jog jūsų kūnas nejautė viso gimdymo skausmo ar kad jums prireikė skatinamųjų.
Jų dėka jūs galbūt pagimdysite laiku ir taip nesukelsite savo vaikeliui nereikalingo pavojaus, o su nuskausminamųjų pagalba jūsų kūnas atsipalaiduos ir greičiau prasivers kaklelis. Tad reikėtų pasikliauti daktarų siūlymais ir važiuojant gimdyti turėti kuo mažiau išankstinių nusistatymų ar planų, nes kūdikėlio gimimo nesuplanuosi, nežinia, nei kada tiksliai tai bus, nei kaip viskas vyks.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Iki ašarų jautri šiaulietės išpažintis, kodėl ji ryžosi įsivaikinti mergaitę
Kas nutinka, kai mama ir tėtis skirtingai auklėja vaiką
3 originalios idėjos švenčių stalui
Reikia tiesiog ramiai to laukti, nes tai prasidės, kada reikės arba bus pradėta tada, kada to reikės (gydytojų pagalba). O kai žmogus neturi išankstinių nusistatymų daug lengviau priima netikėtumus ar naujoves.
Svajonės ir realybė
Besilaukdama svajojau, kad viskas įvyks lyg filme – viduryje miesto nubėgus vandenims su šypsena vyrui pranešiu jog JAU, ir mes nenustygdami iš džiaugsmo keliausime tiesiai į gimdymo namus. Tačiau viskas vyko visiškai kitaip. Gimdymo data buvo nustatyta liepos 23 dieną, trečiadienį, tuo tarpu dar 19 – 20 dienomis buvome sodyboje, tolokai nuo ligoninės, bet jaučiausi puikiai, tad tikrai nebuvome prispausti kažkokių baimių.
Tą savaitgalį jau jaučiau paruošiamuosius sąrėmius, jie nebuvo labai skausmingi, bet tarpais reguliarūs – tad juokiausi, kad gal jau teks ir važiuoti, bet neteko. Sėkmingai grįžome namo, paruošiamieji sąrėmiai jau taip ir tęsėsi visą tai laiką, o liepos 22 dieną šiek tiek sunerimau, jog silpnai jaučiu mažylio judesius, tad patraukėme į gimdymo namus. Ten atlikus patikrą, dėl sumažėjusių judesių buvau paguldyta stebėjimui į patologijos skyrių. Aplink buvo daug nėštukių, kurių terminas jau buvo praėjęs prieš savaitę ar jau net prieš dvi, ir jos tiesiog gulėjo gimdymo namuose laukdamos.
Į gimdyklą – per anksti?
Vyras manimi pasirūpino, atnešė daug skanių užkandžių, aš patogiai įsitaisiau. Kaip tuo metu maniau „paruošiamieji” sąrėmiai vis vyko, tačiau nebuvo skaudūs, nors reguliarūs, tad atėjus vakarinei patikrai pasisakiau apie savo jaučiamus skausmus, daktarė paklausė, ar dar galėsiu ramiai miegoti, atsakiau, jog galėsiu ir ji palinkėjusi labos nakties, mus paliko ilsėtis.
Tačiau per porą valandų skausmas tik stiprėjo, jis nebuvo labai didelis, bet jau sąrėmio metu momentais įsikibdavau į lovą, tad palatos draugės patarė nueiti ir pasisakyti akušerei, jog mane apžiūrėtų. Apžiūros metu paaiškėjo, kas „niekas nevyksta”, tačiau supratus, jog skausmas tik stiprėja ir yra reguliarus, maždaug kas 8-9 minutes, akušerė dar dvejodama išsiuntė mane į gimdyklą, dokumentuose parašiusi jog kaklelis praviras 2 cm.
Tad aš taip ir nesupratau, ar kaklelis tikrai buvo jau praviras, ar ji taip parašė tik tam, kad būčiau priimta į gimdyklą, įvyko tikrai šioks toks nesusipratimas. Po šios akušerės apžiūros prasidėjo visi artėjančio gimdymo požymiai, eiti jau nebuvo visiškai paprasta, bet su visais daiktais nukulniavau į gimdyklą, ten įsitaisiau ir pranešiau vyrui kad aš jau TEN – gimdymo kambariuke, tačiau pasakiau, jog dar nevažiuotų ir ramiai miegotų, buvo apie 23 valanda vakaro.
Epidūrinis nuskausminimas
Na, gimdykloje prasidėjo „smagumas”, atėjo daktaras, patikrino jog kaklelis praviras tik 4 cm ir pasiūlė pasistengti pamiegoti, tačiau tai jau buvo nelabai įmanoma. Tada gavau nuskausminamųjų į raumenis ir valandėlę snūduriavau. Pabudusi nuo nemenko skausmo pradėjau vaikščioti po palatą, vėl vyko patikra – tie patys 4 cm, akušerė atnešė kamuolį – pabandžius ant jo pasisūpuoti skausmas tapo tik dar stipresnis, jau neberadau sau vietos. Apie 4 ryto nubėgo vaisiaus vandenys. Tuo metu jau atvyko vyras ir dar spėjo pamatyti mano jaučiamus sąrėmių skausmus – laikė mane už rankos, o aš iš visų jėgų spaudžiau jo ranką, skausmas jau buvo tikrai labai stiprus, sąrėmiai kartojosi kas kokias 2 minutes, atrodė, jog jie vyksta beveik nuolatos.
Deja, nors ir skaudėjo, kaklelis dar nesivėrė, tad dar ankstokai, esant 4 cm, jau gavau epidūrinį nuskausminimą. Pavyko ramiai išsėdėti, gydytoja, atlikusi nuskausminimą, buvo labai maloni, prisitaikė prie man patogesnės pozos, užkalbino. Epidūras buvo atliekamas gana ankstokai, tačiau taip reikėjo tam, kad organizmas atsipalaiduotų ir kaklelis vertųsi, nes vaisiaus vandenys jau buvo nubėgę, o tam, kad sąrėmiai neaprimtų, gavau ir skatinamųjų. Visas veiksmas buvo stebimas kompiuterio pagalba, o aš sau ramiai miegojau. Apie 7 ryto vyras buvo išsiųstas pavalgyti ir apsitvarkyti, nes, pasak akušerės, be pietų nepagimdysiu, kaklelis vis dar buvo 4 cm, tačiau ryte patikra buvo atliekama studentės, tad manau, kad ji galėjo ir apsirikti, nes skausmas jau buvo grįžęs ir viskas paskui jau vyko labai greitai. Ryte dar ilsėjausi, vyro visiškai neskubinau, nes miegojau.
“Nejuokauk, gimdai!”
Apie 11 valandą ryte pabudau iš miego, nes į palatą įlėkė daktaras, pradėjo kristi vaiko tonusiukai – įtarė, jog virkštelė apsivijusi kaklą. Niekada nepamiršiu daktaro reakcijos mane tikrinant: „Jūs ką, juokaujat? Jau gimdot“. Į palatą sulėkė daug daktarų, seselių, akušerių. Prašiau paduoti telefoną, kad galėčiau paskambinti vyrui, tačiau tam jau buvo per vėlu. Žinojau, kad vyras tuojau pasirodys, bet viskas vyko taip greitai, kad jis vis vien galėjo ir nespėti. Tačiau ne tai buvo svarbiausia, susikoncentravau ir pasiruošiau gimdymui, svarbiausia dabar buvo stengtis.
Kadangi buvau gavusi nemažai nuskausminamųjų, sąrėmių beveik nejaučiau, tad turėjau visiškai klausyti akušerės. Stumti sekėsi puikiai, iš pamokų buvau išmokusi, kaip reikia tai daryti, o ir akušerė labai gyrė ir skatino – tai suteikė labai daug įkvėpimo. Viskas vyko labai greitai, pradėjus stumti gimdykloje pasirodė ir vyras – širdyje palengvėjo, jį pamačius.
Gimus dukrytei – ji neverkė buvo rami, aš verkiau iš laimės, o vyras stebėjo, kaip akušerė rūpinasi mažyte. Tuomet dukrytę man paguldė ant krūtinės, verkiau iš laimės, ji ramiai dairėsi, tos tamsios jos akytės, kurių aš niekada nepamiršiu. Mažutė guli ir spiriasi kojytėmis, nori pasiekti mamos krūtį, ji jaučiasi saugi, nes jaučia jog yra mylimam glėbyje. Niekada nepamiršiu ir pirmo jos žindymo, jausmas nuostabus!
Gimdžiau Vilniaus gimdymo namuose, esu absoliučiai patenkinta visu personalu, ištariau jiems didelį ačiū, nes jaučiau didelį palaikymą, rūpestingumą, geranoriškumą, viskas buvo atlikta puikiai!
Mano dukrytės gimimas buvo nuostabus ir lengvas, vyras man padėjo tiesiog savo buvimu šalia. Pagimdžiusi būčiau ir be jo, tačiau širdyje buvo gera, kad jis šalia ir kad pasitinka savo dukrytę. Esu laiminga, tapti ir būti mama yra nuostabiausias dalykas gyvenime.
Taigi, mano nuomone, gimdant nėra jokio gimdymo plano ir sudaryti jį nėra įmanoma, nes niekada nežinai, kaip viskas gali pasisukti, reikia tik pasitikėti daktarais ir savo kūnu.
Akvilė
