Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Gitanai.
Tarp gimdymo istorijų dominuoja tokios, kuriose pasakojama, kad vaikus gimdyti skausminga, sunku, dažnai net gana tragiška. Todėl pasidalinsiu ir aš savąja – nuostabaus ir gražaus gimimo istorija. Manau, verta paminėti, kad esu brandi mama. Savo pagranduką, antrąjį sūnų, pagimdžiau būdama 41 – erių.
Kad laukiuosi, pajutau gegužę per patį sakurų žydėjimą prie Baltojo tilto. Nėštumu mėgavausi. Kalbėdavausi su sūneliu, dainuodavau jam lopšines. Kai ėmė spurdėti, glostydavau, kalbindavau, tėtis taip pat šnekino jį.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Gimdyme dalyvavęs Andrius – atvirai apie savo įspūdžius
Gimus vaikui moteriai neberūpi jos išvaizda?
Likus dviem mėnesiams iki gimimo, tėtis spėjo, kad sūnus gims sausio penktąją, nors terminas buvo sausio devinta. Ir žinote ką?! Ankstyvą sausio penktosios rytą miegodama pajutau, kad bėga vandenys. Jų (vandenų) buvo tiek daug, kad jie vis bėgo, bėgo, atrodė, niekada nesustos. Buvo nuostabu suvokti, kad tai įvyks, kaip ir spėjo vyras, sausio penktąją!
Pradėjus bėgti vandenims, mes niekur neskubėjome. Lėtai nuėjau į dušą. Apsirengiau. Pažiūrėjau į laikrodį. 3 val. 30 min. Paskambinome į Vilniaus gimdymo namus pasiteiraudami, ar laisva vonia. Išeinant pro duris, vyras pasakė : „namo grįšime jau trise”…
Važiuojant į gimdymo namus, Vilnius atrodė ypatingai gražus. Tuščios miesto gatvės. Ramu… Prašau vyro neskubėti, gera ir kažkodėl graudu.
Atvažiavome. Patikra. Kaklelis atsivėręs 5 cm. Suskaičiuoju mintyse, kad iki berniuko gimimo dar 4-5 valandos. Neskubant esame palydimi į palatą su vonia. Leidžiame vandenį. Sąrėmiai kartojasi. Nežiūriu į laikrodį, neskaičiuoju sąrėmių dažnumo, tiesiog prasidėjus jiems, glostau pilvą ir kalbinu sūnelį, sakau, mažylį, mes tuoj, greitai pasimatysime, ir aš tave apkabinsiu. O dabar pasistenkime kartu, kad man, ir tau, būtų lengviau…
5.30 ryto. Dvi valandos, kaip nubėgo vandenys, aš įlipu į vonią. Paprašome pritemdyti palatos šviesą. Akušerė atneša grotuvą, įjungia muziką. Stebuklo laukimas. Jauku. Sąrėmių metu atsuku stipriau vandens srovę ir pilu ant pilvo. Tai padeda. Ramina. Sąmoningai kuo mažiau bendrauju su vyru, klausausi vaikelio. Atkreipiu dėmesį, kad jis pirmiau suspurda, o tada jau po kelių sekundžių užeina sąrėmis. Suspurda, akimirka, ir sąrėmis. Suspurda kūdikis, net sulinguoja pilvas. Akimirka. Sąrėmis. Sąrėmio metu užsimerkiu, susikoncentruoju, įsivaizduoju kaip mano mažylis stengiasi, lūpomis tariu garsų OOOOOOOOooooo…. Poilsis. Ir vėl viskas kartojasi. Gydytoja apžiūri, konstatuoja: „atsidarymas 8 cm, per kitą sąrėmį stumiam”.
– Jau?! – nustembu. Vėl suspurda įsčiose kūdikis, sąrėmis, susikaupiu ir sūnelio prašau : „mažyli, pasistenkim, na, sūnau, kartu OOOOoooo! ” Stumiu…Rankomis laikausi vyro rankų, girdžiu, kai jis pritaria man balsu: OOOOooooo…. pagalvoju, norėčiau dar pakeisti vonioje vandenį, bet jau nespėjau..ech… skauda..jaučiu, kaip veriasi.. pajuokauju – „o, kaip noriu dabar pertraukos!” ir išgirstu: „Virkštelė apsisukusi. Susikaupk. Per sekantį sąrėmį privalai išstumti.” Kvėpuoju giliai. Pasitikiu akušere. Pasitikiu gydytoja. Jaučiu vyrą šalia. Prasideda vėl… Sukaupiu visas jėgas, įkvepiu, stumiu…stumiu… Dar sekundė. Ir šiltas, minkštas vaikiukas jau mano glėbyje…”Jau?! Labas mažyli. Štai aš, Tavo mama..”. Pakeliu akis į ant sienos kabantį laikrodį: 7 valandos 30 minučių.
Kol mano sūnus matuojamas, sveriamas, man jau palatos lovoje užgimsta placenta. Atneša berniuką. Štai jis, truputį suplota nosyte, guli man ant pilvo, ir bando kelti galvytę ieškodamas pieno. Toks truputį susiraukšlėjęs, kol kas šiek tiek pamėlęs, dar nelabai pažįstamas, tačiau nuostabiai kvepiantis, mano, mūsų berniukas užgimė.
Va tokia mano gimdymo istorija. Esu labai dėkinga vyrui. Kad buvo kartu. Kad padėjo man vonioje rasti teisingą padėtį. Kad galėjau į jo rankas įsikibti, kai to reikėjo. Esu labai dėkinga Vilniaus gimdymo namų personalui: akušerei su gydytoja, gaila, nespėjau įsidėmėti jų vardų, vaikų gydytojai, kuri, atėjusi skiepyti sūnelio, ir pamačiusi kad jis miega, pasakė: „gerai, ateisiu vėliau, pakvieskite kai prabus”, budintiems daktarams, kurie atidžiai kas kart ateidavo pasiteirauti, ar viskas gerai, ar nieko netrūksta. Ačiū Jums visiems.
p.s. Vaikelis auga sveikas, labai daug šypsosi, ramiai miega naktimis. Aš esu laimingiausia žemėje mama.
Gitana
