Gimdymo istorijų konkursas TavoVaikas.lt portale tęsiasi. Pasibaigus mėnesiui, vienos istorijos autorių apdovanojame dovanėle. Pasakojimų laukiame el. paštu tavovaikas@delfi.lt ir labai džiaugiamės šiandien galėdami pristatyti neeilinę istoriją. Gimdymas vyro akimis. Ačiū savo mintimis pasidalinusiam tėčiui Andriui.
– Noriu keptos anties! – n-tąjį kartą man buvo paminėta žmonos vieną žiemos vakarą.
Mes tuo metu ramiai vakarojome pas gimines, visai nedideliame miestelyje, kur tokiu metu tedirbo viena parduotuvė. Šeimos, pas kurią svečiavomės, galva iškart pusiau juokais, pusiau rimtai konstatavo nėštumo faktą – jis gi jau buvo dvigubas tėtis, todėl neliko nieko kito, kaip eiti parduotuvėn. Anties, tiesa, neradome, tačiau esamomis sąlygomis tiko ir višta. Vakaras buvo puikus.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Į ką bus panašus vaikas: įdomūs faktai apie paveldimumą
Karališkojo kūdikio pirmasis oficialus vizitas prasidėjo
Štai šitaip prasidėjo tikroji mūsų šeimos, mūsų trijų istorija. Minėtas šeimos galva pasirodė esąs teisus – gavau dovanų teigiamą nėštumo testą. Ėjau iš proto dėl tokių pokyčių, tik ėjau tyliai – nemoku labai garsiai džiaugtis. Tačiau tikrai ėjau. Kiekviena smulkmena, kiekvienas pasikeitimas žmonos kūne džiugino ir stebino, kiekvienas nesklandumas vertė prisigalvoti baisiausių scenarijų ir paskui jų bijot, tačiau irgi – tyliai.
Nėštumas, pamenu, nebuvo labai sklandus, tačiau tokie dalykai gi taip greitai pasimiršta, juos išgyvenus. Tačiau jis nebuvo ir labai sunkus.
Pirmą echoskopo nuotrauką saugau iki šiol. Pamenu, kaip akivaizdžiai tas mažytis naujas gyventojas pademonstravo, kad jis bus sūnus. Mano sūnus. Tie du žodžiai tuomet skambėjo kažkaip keistai, neįtikimai. Pamenu tą siaurutę palatą su visai įdomiais aparatais, pamenu gydytoją. Pamenu, kaip tą pirmą atspausdintą echoskopo nuotrauką žiūrėjau ne kartą ir ne du, ir kaip ją rodžiau visiems, ir kaip gyriausi. Ir kaip tyliai džiaugiausi visu tuo, kas vyksta, kai tuo tarpu viduje šokinėjau ir šviečiau iš džiaugsmo. Visus kartus ėjau į apžiūras kartu – man tai buvo tokia dovana, kurios negalėjau atsisakyti.
Ruošiantis gimdymui perskaičiau veik pusę interneto patarimų apie gimdymą ir dalyvavimą jame, todėl buvau nusiteikęs karingai. Planavau vienaip ar kitaip įrašinėti kalbą dalyvausiančių gimdyme medikų, galbūt net filmuoti, nes gi jie tokie atšiaurūs ir bejausmiai – bent jau taip šnibždėjo internetas, – nes paskui kaip čia be įrodymų.
Dėl dalyvavimo gimdyme buvau visiškai apsisprendęs, tokiam dalyvavimui pritarė ir žmona. Gi kartu buvo pradžia, tai kaip kitas, ne ką mažiau svarbus mūsų trijų gyvenimo įvykis gali būti atskirai? Negąsdino ir forumuose randami vyrų atsiliepimai, kaip jiems paskui baisu prisiliesti prie žmonų, arba medikų komentarai, kad jiems kartais reikia gaivinti ne gimdyves, o jas globojančius vyrus… Nebijojau. Man tai buvo visiškai natūralus apsisprendimas, visiškai natūralus jis atrodo ir dabar.
Rugsėjo šeštoji. Grįžau iš darbo gal kiek prieš penkias. Pamenu, buvo labai graži rudens pradžios diena, dar šilta, tačiau jau po truputį kvepėjo rudeniu. Užtat nepamenu smulkmenų, kaip aš išgirdau, kad sąrėmiai kas penkios minutės. Aš tyliai supanikavau. Į klausimą, kodėl neskambino nei man, nei greitajai, žmona atsako, kad dar palauks, kol bus šiek tiek dažnesni. Aš tyliai panikuoju toliau, liepdamas pasiruošti važiavimui į gimdymo namus. Imu susidėtą krepšį su visais reikalingais daiktais, už rankos – žmoną, ir į mašiną. Greitoji? Kokia dar greitoji, stresas gi. Sėdam į mašiną, žmona ant galinės sėdynės – kaip dabar pamenu, įsitaiso pusiau gulom, susiėmusi už pilvo, matau ją pro galinio vaizdo veidrodėlį. Mieste – piko metas, negaliu neskubėti, tačiau ir skubėti nėra kaip.
Stresas daro savo darbą, panika auga, o lyg tyčia niekas nepraleidžia, aš lendu į tarpus tarp mašinų, stengdamasis neperlenkti lazdos. Ties kiekvienu greičio ribojimo kalneliu iš galo atsklinda trumputė dejonė, o aš keikiu save už tai, kad nemoku jų pervažiuoti taip, kad nesijustų.
Pagaliau ligoninė. Einam į priėmimą, rašo popierius, vėl rašo popierius, niekas niekur neskuba, visiems gi čia viskas aišku, o kad mes gimdom – nė motais. Pasirašau dėl dalyvavimo gimdyme, turbūt ir dėl to, kad klausysiu nurodymų – nekreipiu dėmesio, rašausi po viskuo, ką duoda. Nepamenu, ar nueinam, ar nuveža į gimdymo palatą. Žinau, kad bus eilės mokamoms palatoms gauti, tad iškart einu užsirašyti.
O palata kokia! Didelė, erdvi, tvarkinga. Aukšta lova, šiek tiek aparatų. Ir fotelis! Keistai įstrigęs atmintin fotelis – didelis, odinis, smėlio spalvos…
O tada viskas prabėga akimirksniu, bent jau žiūrint iš šešerių su trupučiu metų perspektyvos. Už lango, vėl pamenu, gražus rudens vakaras, pro žaliuzes šviečia saulė, giedra. Laikau žmonos ranką. Glostau nugarą – gydytoja rodo, kaip. Apsikabinu, kai leidžia. Laikau, kai liepia. Klausau kiekvienos komandos kaip šuniukas, pamiršęs visas savo sąmokslo teorijas apie grubius gydytojus ir įkalčių rinkimą. Matau, kas vyksta. Labai aiškiai matau, nes gi šalia viskas.
Labai stengiuosi būti naudingas, tuo pačiu netrukdydamas nei žmonai, nei medikams, tik gal ne visada pavyksta. Aš nemoku padėt kvėpuot, kaip filmuose rodo, nemoku garsiai guosti ir nuolat kalbėti, kaip viskas bus gerai. Man dėl to nejauku ir gėda, bet aš gi žinau, kad blogai būti negali, todėl vėl darau tai, ką liepia gydytoja.
Kažkuriuo momentu gydytoja sako žmonai, kad „jau tuoj tuoj, galvytė išlindo, va vyras mato ir gali pasakyt”. Atsisuku, pažiūriu – nieko aš ten nematau, kur ten ta galvytė, gal ji ten ir yra, jei jau taip sako. Atsigręžęs į žmoną sumykiu kažką neaiškaus. Vėl laikau už rankos žmoną, ir apsikabinęs laikau – nežinojau, kad ji turi tiek jėgos. Jai skauda, man skauda lygiai tiek, tik tyliai. Ir nualpt, kaip kad grasinama forumuose, tiesiog neturiu laiko. Be to, nelabai ir yra dėl ko.
Viskas. Perkerpu virkštelę – toks keistas, girgždantis garsas kerpant, o ir nukirpt, pasirodo, nėra taip lengva. Matau mažą kamuoliuką ant žmonos krūtinės. Mažą, judantį, lauktą ir jau tiek laiko mylimą kamuoliuką. Pasvertas, pamatuotas, įvertintas ir kažkokiu stebuklingu būdu susuktas vystyklais į kokoną jis – mano. Su juo ant rankų sėdu į tą smėlio spalvos fotelį, pro žaliuzes dar šviečia vakarėjanti saulė, bet palatoje jau šiokia tokia prietema. Kažkam skambinu ir giriuosi, kažkam – rašau žinutes, bet labiausiai jaučiu knerkiantį ir bandantį spurdėt gyvenimėlį man ant rankų, prie krūtinės.
Praėjo jau šešeri su puse metų, ir štai dabar, rašydamas, jaučiu, kaip po truputį nyksta prisiminimų detalės – laikas tuo pasirūpino. Tačiau tas jausmas – laukimo, skubėjimo, panikos, džiaugsmo ir baimės kartu sudėjus liko. Ir jis liks. Ir jis kaskart atsinaujina, kai sūnus prieina, apsikabina ir pasako, kad mane myli. Tuomet ir prisimenu , kaip švietė tą vakarą saulė, kaip kvepėjo prie krūtinės priglaustas vystyklų ryšulėlis, ir kaip tyliai didžiavausi savimi – nauju tėčiu.
Andrius
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo “TAVO VAIKAS” prenumeratą.