Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu [email protected]. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Danutei.
– Su tokiom strėnom tik vaikus gimdyti ir kaime duoną kepti, o ne mieste trintis, – taip pirmos pažinties metu, 1974 – aisiais, buvau apibūdinta poeto Gintauto Dabrišiaus.
Kas pažįsta Gintą – tik nusišypsos iš tokio tiesmuko jo moters apibūdinimo, bet man tuomet, dar net nesapnuojančiai vaikų, o ir apskritai, paveiktai Vakarų egzistencinio nihilizmo, net nemanančiai jų gimdyti ir leisti į šį supuvusį pasaulį, tai buvo tikras antausis. Juolab, kad tik ką prasidėjus džinsų erai, klubų apimtis ir tada buvo ne mažiau svarbi, kas savaitę matuotina… Ir še tau, kaip įvertinta.
TAIP PAT SKAITYKITE:
6 svorio mažinimo mitai: kokie jie?
Žinomos šeimos į mados renginius – su vaikais
Kai poetui jo žodžius priminiau 2014 – aisiais, šis iš nuostabos net sutriko: negalėjęs taip negražiai pasakyti. Nors man dabar atrodo, kad tai buvo aukso vertės žodžiai: lėkčiau į tą kaimą, gimdyčiau vaikus, kepčiau duoną, tik grąžinkit atgal tų strėnų vitališkumą.
O tuomet tas procesas priartėjo tik po ketverių metų, netikint kūdikio atėjimu nei būsimai motinai, nei tėvui, nes laisvę labiau už viską vertinantys sutuoktiniai (mudu su vyru) buvo jau išsiskyrę (dar neoficialiai), o vienintelis kūniškas suartėjimas gražiausių metų švenčių proga ir užmirštas.
Tik po trijų mėnesių teko karštligiškai skaičiuoti dienas, prisiminti kurorto Anapoje, prie Juodosios jūros, sausio mėnesio ypatumus su „ruonių” maudynėmis vos prašvitus leduku aptrauktoje jūroje, pakrantės futbolo ir badmintono varžybomis iki šešto prakaito ir kasdieniniais šokių vakarais su vietiniais graikų palikuonimis, bei jų meilės laiškais, atskriejusiais į Lietuvą pavymui. Pabaltijo merginų ir moterų trauka tada buvo susijusi ne su fiziniu grožiu, o su geopolitine šalies padėtimi. Norint sužinoti, kokia esi graži ir vienintelė Pabaltijo gėlelė, ir pajausti ką reiškia „Vsie muščyny bez uma ot menia* (rus.k.)” , pakako sėsti į traukinį, pasiekti Krymą ar Kaukazą, nors ir šalia esančių broliškų respublikų vyriškosios lyties atstovus lietuvaitės traukė lyg magnetas.
Taigi, nepavykęs vedybinis gyvenimas, naujos pažintys, aistringi meilės prisipažinimai, apsukę vargšės lietuvaitės smegenis, buvo tas fonas, kuriame lyg perkūnas iš giedro dangaus nugriaudėjo gydytojos tvirtinimas dėl nėštumo.
– Negali būti, – dievagojausi gydytojai, – jau beveik metai kaip esu išsiskyrusi…
Bet tyrimai buvo bauginantys, po savaitės teko atsigulti į ligoninę dėl gręsiančio persileidimo, permąstyti nekaltus bučinius Juodosios jūros pakrantėje ir prisiminti tą vienintelį kartą su savo vyru… Bei pranešti jam pritrenkiančią žinią.
Žinoma, kad jis nepatikėjo, jog tai jo vaikas, nes buvau tokia kvaila, kad net nemaniau slėpti jokių meilės laiškų iš Anapos, nes nejaučiau jokių jausmų jų autoriams. Baisiausia, kad jis tuo nebuvo tikras iki mirties, nors mes išsiskyrėme (jau iš tikrųjų), kai dukrai buvo šešeri, bet tai yra jo vienintelė dukra, kuo jis visą gyvenimą abejojo ir kaip paaiškėjo tik prieš mirtį, kankinosi nuo nežinios, nes nedrįso daryti tyrimų.
O tada aš buvau vieniša nėštuolė. Buto neturėjome. Gyvenau pas draugę, o vyras nakvodavo darbovietės tarnybinėse patalpose. Raktus nuo kooperatinio buto gavome, kai iki gimdymo buvo likęs vos mėnuo.
Mergytė buvo tokia tamsi, tokiais ilgais, ant kakliuko susigarbanojusiais plaukučiais, kad aš pamaniau gal buvusi kokiame transe ir neatsimenanti, kaip ir kada ją pradėjau su kokiu aistringu graiku ar armėnu.Danutė
Pats svarbiausias dalykas pasaulyje buvo tai, jog nuo pat pirmosios gydytojos abejonės, o vėliau tvirtinimo, jog esu nėščia, kardinaliai pasikeitė mano pasaulėžiūra. Niekas nebuvo svarbu. Nei gyvenamosios vietos neturėjimas, nei santykių su mylimuoju neapibrėžtumas, nei draugių ar artimųjų nuomonė, nei Nyčė su Kafka ir visi kiti egzistencinio absurdo apologetai. Buvo tik žinojimas, kad gims mergytė. Net nuotrauką, išsikirpusi iš kažkokio žurnalo, pasikabinau tokios gražios juodos mergaitės, taip nepanašios į save, kad išvydusi ką tik gimusį originalą negalėjau patikėti savo akimis. Mergytė buvo tokia tamsi, tokiais ilgais, ant kakliuko susigarbanojusiais plaukučiais, kad aš pamaniau gal buvusi kokiame transe ir neatsimenanti, kaip ir kada ją pradėjau su kokiu aistringu graiku ar armėnu. O ir draugė, išvydusi mano brangenybę, tik šyptelėjo žvilgterėjusi į mane ir į mano tikinimus, jog tame kurorte su niekuo, gink dieve, neintymavau.
Tokioje dviprasmiškoje situacijoje pasaulį išvydo Agneta (vardas buvo parinktas švedų grupės ABBA, tuomet buvusios šlovės viršūnėje, juodukės dainininkės garbei).
Bet gal jau būtų laikas tam momentui?
Draugių sudėtas kraitelis, balta metalinė lovelė, rasta to medinio namo, kuriame nuomojau kambarėlį, palėpėje, jau buvo paruošta. Rugsėjo 13 – ąją užėjau pas draugę, kad pakviesčiau ją kartu papietauti, nes po gimdymo tokios progos greitai gali ir nebūti, bet ta išsigandusi mane vijo kuo greičiau namo.
– Juk man gimdyti tik rytoj, – nuoširdžiausiai tvirtinau aš, nesunkiai nustačiusi datą, kada šį pasaulį turėtų išvysti mano netyčiukė.
Grįžusi susitvarkiau butą, išsiskalbiau, paruošiau vakarienę, o vyrui nuėjus miegoti, parašiau laišką, ką iš ko reikės paimti, atvežti, kur pastatyti, nes iš anksto namuose laikyti vaikiškus drabužėlius ir patalėlį nedrįsau, kad neprisišaukčiau nelaimės.
Paryčiui prasidėjo sąrėmiai. Kvėpuoju giliai, kaip buvau mokyta gydytojos ir draugių, žiūriu į laikrodį, kokie tarp jų intervalai. Vyro nežadinu, tegul pamiega, juk anksti, dar net šešių nėra. Kai jau atrodė, jog ir vandenys nubėgo, prašau vyro eiti pas kaimyną, kad vežtų į gimdymo namus. Nors žinojau, kad pagal gyvenamąją vietą priklausantys gimdymo namai remontuojami ir man gimdyti teks Kauno senamiestyje esančioje ligoninėje, apie kurią vyravo baisiai prasta nuomonė, prašau mane vežti į tuo metu labiausiai gimdyvių dievinamą gimdymo skyrių Putvinskio gatvėje. Juk neišvarys, kai jau tokia situacija…
Priėmimo skyriuje staigiai esu guldoma apžiūrai, o pakviesta gydytoja pasirodo esanti mano klasiokė, kuri, mano nuostabai, dedasi manęs nepažįstanti (juk ji buvo viena iš pirmūnių, o aš viena iš klasėje nepritapusių neklaužadų) ir į jokias kalbas apie gimdymą ne pagal gyvenamąją vietą net girdėti nenorinti. Įsakiusi seselei staigiai iškviesti greitąją iš senamiesčio ligoninės, ji išeina, o aš, iš apmaudo ryjanti pykčio ašaras, nusiritusi nuo kėdės su apatinėmis kelnaitėmis saujoje maunu pro duris, vyrui šnypštelėjusi, kad skuostų gaudyti taksi.
Taip atsiduriu garsiosiose Klinikose, kur vyresniojo amžiaus moteris be ilgų aiškinimų veda persirengti plačiais marškiniais, apskuta intymiausias vietas, paguldo į tokią išvėdintą palatą, kurioje nuo šalčio imu kalenti dantimis. Apžiūrėjusi gydytoja reziumuoja, jog dar yra laiko, gimdos kaklelis nepakankamai atsidaręs. Stengiuosi kvėpuoti ritmingai, bet skausmas toks baisus, kad negaliu suderinti įkvėpimo ir iškvėpimo. Įeina kažkoks profesorius su studentais, užduoda kelis malonius klausimus, o pakėlęs marškinius neatsižavi mano pilvo presu, leidžia jį paspaudyti būsimiems akušeriams – ginekologams, giria, kad sportavau, kad viskas bus gerai. Tuo momentu lyg ir skausmas aprimsta, o jiems išėjus vėl kvėpuoju, vėl dūstu, net jaučiu, kaip šalto oro srovės košia mano bronchus.
Artėja ir dvylikta valanda, ir pirma, ir trečia jau baigiasi, man jau leidžia skatinamuosius, kurie nieko neveikia, gimda neatsidaro, gimdyvės viena po kitos išvežamos į gimdyklą, iš kurios girdisi šauksmai ir dejonės, man iš baimės ir šalčio šiaušiasi plaukai. Pagaliau visai nusikankinusią veža ir mane į gimdyklą, perkelia ant gimdymo stalo. Šalia manęs viena per kitą šaukia dar dvi moterys, o aš vis kvėpuoju, tiesiog švokščiu, ir kai visai neiškentusi suaimanuoju giliu atodūsiu, į mane atsisuka net dvi gydytojos:
– Čia dabar kas?- nustemba jos ir žvilgtelėjusios į tarpukojį įsako „dirbti”, nes nepagimdysiu.
Pusiau aptemusios sąmonės nesuvokiu, ką ir kaip dirbti, kai virš savęs išvystu gražų jauno daktariuko veidą. Jis paglosto mano ranką ir švelniai paklausia, ar labai skauda?
– Ačiū, – sakau jam, ir matau kaip jis linkteli šalia atsiradusioms moterims: „kirpti”. Šios užgula mane iš abiejų pusių, spaudžia iš viršaus pilvą, kuris staiga subliūkšta, o daktariukas šluostosi nuo veido varvantį žalią skystį. Jo chalatas taip pat visas žalias, suvokiu, kad dėl to aš esu kalta, man nesmagu, todėl į ištartą frazę: „Jums gimė dukra”, atsakau nei šį, nei tą:
– Negali būti.
Susivokiu tik paklausti, kiek dabar valandų?
– Penkiolika po ketvirtos, – atsako man gerasis daktariukas, o aš išgirstu, kaip toliau, ant metalinių ratukų paguldytas ir į pilką antklodę susuktas kukuliukas nepaliaujamai čiaudi.
Tikriausiai tai buvo pati pirmoji mano gyvenime bejėgiškumo akimirka. Mintyse skaičiavau iki šimto, kad kaip nors išlaukčiauDanutė
Ir tada vėl grįžta šaltis ir skausmas, kurio jau negaliu ištverti, dairausi po visą gimdyklą, bet joje staiga nelieka nė gyvos dvasios. Ir tik tada atsimenu, kad taip niekam ir nepadaviau trirublės, kurią buvau pamokyta įdėti akušerei į kišenę. Suspaudžiu ją saujoje ir šaukiu, kad kas ateitų. Pasirodo slaugutė, kuriai negrabiai įkišu į kišenę pinigus, sakydama, kad pamiršau anksčiau paduoti, o ši be žodžių užmeta ant manęs antklodę.
Tikriausiai tai buvo pati pirmoji mano gyvenime bejėgiškumo akimirka. Mintyse skaičiavau iki šimto, kad kaip nors išlaukčiau, kada mane paguldys į šiltą lovą ir kada pagaliau liausis skausmas.
Kitądien man atnešė maitinti seną senučiukę bobulytę raudonu veiduku. Šalia gulėjo moteris, kurios vaikutis buvo net pamėlynavęs nuo dusimo, tad supratau, kad ir mano „senelei” teko gaudyti oro gurkšnelius. Keltis iš lovos leido tik kitos dienos vakare, nes buvau ir prakirpta, ir susiūta. Po maitinimo slinkau koridoriumi iki telefono aparato koridoriaus gale ir pamačiau kažkokį ceratos gabalėlį su marlės raišteliu. Net nustėrau perskaičiusi, jog tai mano dukrytės atpažinimo ženklas.
Tikriausiai tada ir suplyšau, kai išsigandusi lėkiau ieškoti medicininio personalo, kuris nuramino, kad toks raištelis yra ir ant kojytės. Juk kaip atrodo vaikutis, mamos pamatydavo tik juos abu išrašant iš ligoninės.
– Pats gražiausias Kauno klinikose gimęs kūdikis, – negalėjo atsigėrėti Agnytės plaukučiais visas personalas.
– Niekada gyvenime daugiau negimdysiu, – kartojau visiems iš eilės po siaubingo gimdymo iškentusi ir krūtų mastito kančias.
Visi išgyvenimai greitai užsimiršo, motinystės metai man tebėra gražiausi gyvenime, o greitai po to sužinojau, kad moterys siauromis strėnomis gimdo lengvai ir greitai, bet iš kur poetams apie tai žinoti?
Nors tikriausiai supratote, kad strėnos čia visai ne prie ko.
Danutė
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. [email protected]. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo “TAVO VAIKAS” prenumeratą.
