Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Inetai.
Turbūt dauguma skaitančių gimdymo istorijas yra būsimos mamytės, kurios laukiasi pirmagimių. Ir žinau, kodėl. Joms, kaip ir man buvo, yra ir baugu, ir neramu, ir net nežinai, kas, kur ir kaip. Visokių istorijų prisiskaito, o labiausiai įstringa tos, kur rašo apie sunkius ir košmariškus gimdymus, taip įsibaiminusios, kad ir joms tas pats bus. Galiausiai sau įsiteigia tą mintį, kad “vajezau, vajezau, man, jaučiu, kad irgi bus taip blogai!” Niekada taip negalvokit ir negyvenkit tokiomis mintimis, nes taip ir bus! Mielosios, tik Jūs ir Jūsų mintys gali nulemti ne tik, koks bus gimdymas, bet ir gimdymo datą.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Jei ne vyras, kažin ar būčiau pagimdžiusi
Mano vaiko širdis nustojo plakti tiesioh automobilyje
Termino diena. Trečiadienis (balandžio 24 d.)
Sėdžiu prie ginekologės kabineto. Gal ir ramiai būčiau sėdėjusi, jei nebūtų prieš porą dienų išbėrę rankų plaštakų ir pėdų (pats nėštumas buvo idealus, mėgavausi juo). Tai žinoma, spėjau pasiskaityti daug visokių straipsnių ir jau buvau nusistačiusi pati sau ligą. Mes juk tai puikiai sugebam. Gydytoja mane dėl bėrimų pasiuntė pas kitus gydytojus,tačiau nieko rimto nebuvo, tiesiog paprasta alergija. Daktarė padarė echoskopinį tyrimą ir pasakė, kad iki pirmadienio pagimdysiu.
Pirmadienis (balandžio 29 d.)
Sėdžiu prie ginekologės kabineto. Pravėrė ji duris ir išsproginusi akis sako: „Ką?! Dar nepagimdei?” Na ką, gavau siuntimą į gimdymo namus. Patarė ryt iš ryto vykti ten ir jau tada arba skatins gimdymą, arba dar paliks padraugauti su pilvuku.
Antradienis. Rytas. Vyras vyksta kartu į gimdymo namus. Einu pro duris rami ir vyrui spėju pamosikuoti ranka, kam čia jis tą krepšį gimdymui neša. Juk aš tai dar negimdau ir toli gražu, kad šiandien taip įvyks… Na, bet nusileidau jam.
Gimdymo namai (balandžio 30 d.)
Tikrina mano klecko širdies tonusus. Guliu ir galvoju, kaip baisu bus, kai reiks gimdyti, kaip ten kas vyksta, kažin ar ištversiu viską ir t.t. Prisilinkėjau… Bet mano mintis nutraukė tonusus pajungusi akušerė: “Ar labai skauda?” Na, aš išsiviepiau ir sakau: “O tonusų klausant turėtų skaudėt?” Ji pažiūrėjo į mane keistai ir sako: “Ne, ar sąrėmiai skaudūs?” Pasimečiau: “Tai kai bus jie, tai ir atsakyt galėsiu”. O ji pakrapštė galvą ir sako: “Tai kad jums kaip tik dabar prasidėjo sąrėmis. Ar čia aparatas nesąmones rodo?”. Aš tada visai pasimečiau… Nieko nejutau, visiškai.!
Po tonusų matavimo sutrikusi akušerė mane patikrino…”Ooooo, 4,5 cm. atsidarymas!Gimdysim!”, – tepasakė ji. O jergutėliau, akyse aptemo man. Na ką, paguldė mane į stebėjimo palatą, susipažinau su ten jau “apsigyvenusiomis”, o vyras išlėkė į darbą, nes niekas nieko man nepasakė, kada čia šiandien aš gimdysiu. O man gi pirmas gimdymas, visiškai nieko nenutuokiu.
Su visom susipažinusi ir prikirtusi į valias vaisių, įsitaisiau lovoj nusnausti… Ir tik išgirdau savo pavardę bei kvietimą eiti, na, išsivalyti organizmo, kad būtų tuštut tuštutėlis. O ten tame kabinete procedūrą dariusi moteriškė prijuokino… Sėdėjau susigūžusi ir drebėjau. Moteriškė sako: “Nebijok, žmonės kokius pinigus moka, kad išsivalytų organizmą, o tau čia nemokamai!” Išsikviečiau vyrą iš darbo, nes jis norėjo dalyvauti gimdyme.
Gimdykla.
Pusę dienos su vyru prakvatojom, žiūrėjom televizorių, atsakinėjom į visų skambučius, kurie tą dieną kaip žinodami vis skambinėjo ir prašėsi į svečius (o mes nuo visų slėpėm, kad gimdau), pasveikinau tėvus su 32-om vestuvių metinėm ir džiaugiausi tokiu lengvu laukimu. Akušerė su daktare vis užeidavo pasižiūrėti, kaip ir kas. Ir… teko kirpti vandenis, nes jie nenubėgo patys…O štai nuo tada prasidėjo tikras “smagumas”.
Kai pradėjau iš skausmo “atsijunginėti”, kaklelis daugiau nebeatsidarinėjo nuo sustingusio ir įsitempusio kūno. Vyras pasiūlė epidūrą… Man jau buvo vis vien… Padarė… Atsigavau, vėl pradėjau juokauti. Pasakė, kad po pusantros valandos reikės papildyti epidūrą, nes vaistai veikia tik 1,5 val., ir vėl man skaudės. Po 2 val. man vėl prasidėjo kančios…
Daktarė apžiūrėjo ir pasakė, kad per tas porą valandų, kai buvau atsipalaidavusi, atsidarė dar 5 cm. ir liko vos, vos iki gimdymo. Epidūro jau nebedariau, nors klaikiai skaudėjo. Daktarė patarė gimdyti natūraliai, nes taip bus greičiau… Nesinori net prisiminti, koks pragaras tada prasidėjo. Maniau, nebeištversiu to skausmo. Apėmė panika, bet dėkoju vyrui, kuris visad buvo šalia. Jis visus sąrėmius su manim kvėpavo, jis visada laikė man už rankos, mane glostė, šoko kartu, lingavo kartu, drąsino… Per patį gimdymą nei daktarės, nei akušerės negirdėjau ir nemačiau, tik JĮ. Po dviejų valandų tam nuostabiam vyrui pagimdžiau didelį ir sveiką jo išsvajotą sūnų.
Kiekvieno mėnesio 29 dieną visada per vestuvių metines uždegdavau šeimos židinį, glostydavau pilvą ir sakydavau: “Sūneli, gimk balandžio 30 d.” Tai štai, mielosios, mes galime nulemti gimdymo datą. Mano sūnelis gimė balandžio 30 d. O kodėl norėjau būtent tą dieną? Nes tą dieną tuokėsi mano tėvai ir norėjau, kad per 32 metų santuokos metines jie gautų ypatingą dovaną – pirmąjį anūką… Gavo.
Nedarykite mano klaidos, neužsiprogramuokite savęs, kad bus sunku, kad daug kankinsitės ar dar bala žino ko. Mėgaukitės kiekviena nėštumo diena, svajokite, kurkite tik teigiamas mintis ir jei jau programuojate, tai tik apie norimą gimdymo datą, lengvą gimdymą ir sveiką kūdikėlį. Optimizmo visoms! Mes moterys – mes viską galim!
Ineta
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo “TAVO VAIKAS” prenumeratą.
