Turiu 2 mergytes, pirmąją gimdžiau Airijoje prieš 6 metus, o antrąją – Lietuvoje prieš nepilnus metus.
Nėštumas buvo visai be komplikacijų.
Jaučiausi pasakiškai, dirbau net iki gimdymo likus dviems savaitėms. Iki 25 nėštumo savaičių pas gydytojus net nėjau, paskui jau teko. Kai atliko echoskopiją, gimdymo datą nustatė kaip pirštu į akį.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kokią pirmą klaidą padarė karališkojo kūdikio tėvai?
Populiariausių vardų TOP 10 didžiuosiuose Lietuvos miestuose
Mažylės labai laukiau ir tuo pačiu labai bijojau, nes buvau jaunutė. Pamenu, paskutinę dieną vaikščiojau po botanikos sodą kartu su kita būsima mamyte ir jaučiausi kaip ant sparnų. Sugebėjau net užsikarti ant Sokrato statulos botanikos sode…
Kai išsiskyrėme su drauge, man dar nesinorėjo namo.
Sulaukiau savo autobuso ir atsisėdau jau seniai pamėgtoje vietoje – antrame aukšte prie priekinio lango. Pamenu, sėdėjau gan plačiai, darėsi sunkoka kvėpuoti. Supykau, kai viena moteriškė pasiprašė prisėsti šalia, nors autobuse tikrai buvo kitų laisvų vietų.
Jaučiausi nepatogiai, niekad nesijaučiu gerai, kai autobuse kažkas atsisėda šalia. Sėdėjau susiraukusi ir mintyse burnojau. Kai tik moteriškė išlipo, iškart išsižergiau per abi vietas. Staiga jaučiu, kad pasidarė kažko šilta… Tada paaiškėjo, kad ir šlapia…
Visa laimė, kad buvau su lietpalčiu iki kelių, tad spėjau jį patraukti. Išlipant iš autobuso niekas to net nepastebėjo, bet nepavydžiu tam, kas įsėdo po manęs.
Paskambinau saviškiui, tas išsiprašė iš darbo. Aišku, panikavo, manau, kaip dauguma vyrų. Namuose neskubėdama susirinkau daiktus, daugmaž viskas buvo jau suruošta iš anksto, įsidėjau tik keletą daikčiukų. Prasidėjo ir sąrėmiai, bet dar buvo nereguliarūs.
Ligoninėje patikrino ir liepė važiuoti namo laukti reguliarių sąrėmių.
Buvau šokiruota, nes Lietuvoje, žinau, tokių nesąmonių tikrai nebūtų. Tuo labiau, kad mūsų namai buvo daugiau kaip pusė valandos kelio nuo gimdymo namų. Na, bet ką ten ginčysiesi…
Išvažiavome namo, sulaukėme reguliarių sąrėmių, bet kol laukiau, kad kartotųsi kas penkias minutes, užmigau. Na, o tada išsibalansavo tie mano sąrėmiai.
Galų gale, nusibodo laukti, todėl vėl išvažiavom į ligoninę. „Vandenys man nutekėjo jau seniai, nebesėdėsiu namie”, – pasakiau. Jie vėl norėjo mane siųsti atgal, bet pasakiau, kad niekur nevažiuosiu. Siuntinėjo mane tai šen, tai ten, matyt, su laisvomis vietomis buvo problema.
Kai išsireikalavau, kad mane paliktų, davė išgerti kažkokių raminamųjų.
Daugiau priežiūros jokios kaip ir nebuvo. Šalia buvo kita nėščioji, kuri gulėjo dėl pūslės uždegimo, su ja pradėjome plepėti, ji masažavo nugarą man. Jokio kamuolio ar vonios niekas nepasiūlė.
Po apžiūros ryte sužinojau, kad gimdos kaklelis atsivėręs dar nedaug. Aštuntą ryto pagaliau nusiuntė į gimdyklą, leido skatinamųjų vaistų, vėliau padarė ir epidūrą, gavau ir dujų. Žodžiu, visko.
Gimdydama rėkiau nesavu balsu, o tai aš tikrai sugebu, patikėkite.
Gimdydama tiesiog jutau, kaip “plyštu”, bet šiaip ne taip sulaukiau užgimstant savo princesės. Dar iš karto užklausiau apie mažas kraujo dėmes ant vaiko rankos. Nuramino, kad nieko baisaus.
Kai nuprausė ir sutvarkė mažylę, jaučiu, kad vėl šilta ir šlapia, pasirodo, per kelias minutes praradau kelis litrus kraujo. Akimirksniu į palatą sulėkė kokie 7 medikai, atvežė ultragarso aparatą. Pamenu, staugiau „Whats heapening?? !!!”, laimė, kraujavimas liovėsi savaime.
Maniškiui išnešė už durų vaiką, mokė, kaip jį vystyti.
Užkalbinėjo dantį, kad nesijaudintų dėl manęs, nes jau buvo aišku, kad man nieko gero. Temperatūra pakilo iki 40, krėtė šaltis, kalenau dantimis. Uždėjo elektrinę antklodę, bandė sušildyti, suleido vaistų. Spaudimas buvo blogas.Norėjosi spjauti į viską ir kristi tiesiog miegoti.
Šiaip ne taip pradėjo gerėti.
Tada atnešė mažylę pamaitinti, ir jos nebemačiau iki kitos dienos vidurdienio. Mane išvežė į intensyviosios terapijos palatą, apdėliojo vamzdeliais, prijungė krūvą aparatų.
Kitą dieną ėmiau jaudintis, kad nematau savo vaiko. Kai sulašino pusantro litro kraujo, pasijutau gana neblogai, bet vaiko kaip nėr, taip nėr… Galų gale išsiprašiau. Sutiko atvežti, bet prisakė elgtis labai tyliai, nes už sienos esą guli vaikelį praradusi mama. Man net akys ant kaktos išsprogo!
Atvežė vaiką su visa lovyte, mažoji buvo alkana, bet krūties neėmė.
Juk tiek laiko nebuvo su manimi! Kankinausi, bandžiau maitinti, bet mažylė tik dar labiau pyko. Galų gale ją išvežė. Atgavau ją tik tada, kai mane pervežė į normalią palatą.
Joje buvo dar kokios 5 mamytės. Patikėkite, vaizdas nekoks – vaikai rėkia… Kaip nueiti iki dušo? Jis tolokai, juk nepaliksi vaiko?
Paprašiau, kad viena mama pažiūrėtų, kol nueisiu, kai grįžau, mano dukrytė verkia, o jai dzin… Naktį beveik visai nemiegojau, nes kažkieno vaikutis nuolat verkė.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Papasakok savo gimdymo istoriją ir gauk dovanėlę!
Kai išaušo šeštadienio rytas, sužinojau, kad mane išleis tik pirmadienį, nes juk komplikuotas gimdymas. Puoliau į ašaras, kad čia nepasiliksiu. Pasirašiau dokumentus, kad pati atsakau už savo veiksmus ir dingau iš tos ligoninės.
Laimingai grįžom namolio, ir jau tą pačią dieną išėjau pasivaikščioti su vaikučiu, nors vežimėlis man labiau atstojo ramentus, taip silpna buvo.
Taigi, mano pirmasis gimdymas truko 45 valandas, ir iki šiol spėlioju, kas tada nutiko.
Kai laukiausi antrosios dukrytės, pasitaikė labai miela akušerė, kuri įdėmiai peržiūrėjo pirmosios dukrytės bylą ir bandė išsiaiškinti, kas ten kaip buvo. Paaiškėjo, kad gimdymo metu buvo daug pažeidimų. O infekcija, greičiausiai, prasidėjo dėl pernelyg užsitęsusio gimdymo.
Šiandien turiu dvi dukrytes ir esu laimingiausia mama.
Ineta
Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.