Į Angliją atvykau prieš beveik penkerius metus. Čia sutikau savo svajonių vyrą ir čia gimė mūsų nuostabios dukros.
Pirmasis nėštumas buvo labai lengvas, o gimdymas sklandus.
Gimdyti ne ligoninėje tuo metu net nekilo minties, nes juk tai yra standartas. Be to, nieko nežinančiai nėštukei tai kartu ir saugumo garantas.
Likau patenkinta visa Anglijos medicinos sistema. Jų požiūris į nėštumą kaip į natūralią būseną mane tenkino, prižiūrinčioji aukšerė buvo mandagi ir visada kruopščiai atlikdavo darbą.
Gimdymo dieną į ligoninę nuvykau jau su prasivėrusiais trim centimetrais.
Buvo apie 12 val. nakties. Mane paguldė į lovą ir prijungė patikrinti vaikelio širdies dūžius. Kadangi širdelės ritmas buvo normalus, likau gulėti ir stebėti sąrėmių dažnumą. Netrukus pasiprašiau nuskausminamųjų į šlaunį, nes skausmas atrodė nepakeliamas.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kas laimėjo mėnesio prizą už įdomiausią gimdymo istoriją?
Nuo jų apie pusantros valandos gulėjau lyg apgirtus, o apie trečią nakties jau šaukiau be pertraukos. Tuomet atėjusi akušerė liepė pereiti į gimdymo palatą. Joje nuleido vandenis ir prasidėjo veikla. Užgimus galvytei, medikė ištraukė likusį kūnelį.
Nors dukrytė gimė 2 kg 900 g svorio, plyšau. Placentai užgimti taip pat buvo suleisti skatinamieji. Niekas apie juos gerai neinformavo, tik pasakė, kad tai palengvins mano „kančias”.. O tuo metu man ir ne galvoje buvo klausti apie galimas rizikas. Po visko stipriai ir gana ilgai kraujavau. Kol visiškai išsivalė gimda, užtruko apie du mėnesius. Nepaisant visko, mes su vyru buvome lyg ant sparnų. Jo dalyvavimas gimdyme mus dar labiau suartino, o raudonplaukė dukrytė buvo viso ko prasmė.
Ir taip prasidėjo mano kelionė į motinystę.
Iškilus pirmosioms žindymo problemoms supratau, kad nėštumo metu skaičiau visai ne tą literatūrą, kurios reikėjo. Ir taip pamažu, besidomint, išmečiau visas „soskes”, buteliukus, vienkartines sauskelnes pakeitė daugkartinės o mažytę persikėlėm miegoti į savo lovą.
Paaugus dukrytei baigiau doulos (akušerės padėjėja, padedanti moteriai gimdymo metu – redakcijos past.) ir placentos specialistės kursus.
Mūsų su vyru požiūris į tėvystę jau buvo pasikeitęs negrįžtamai. Supratus, kaip veikia moters kūnas ir kaip jį ir kūdikį gimdymo metu įtakoja medikamentai, pakeičiau požiūrį į medikalizuotus gimdymus.
Kai mano žindymo stažas pasiekė pusantrų metų, mus aplankė dar vienas gandras.
Šįkart mes jau žinojome, ką ir kaip darysime kitaip. Tiesą sakant, pagrindinė gimdymo namuose iniciatorė buvau aš. Nors iš pradžių vyro veide galėjau įskaityti susirūpinimo mintis, jis niekada neprieštaravo ir pasitikėjo mano noru.
Ko gero, jį ramino mintis, kad Anglijoje yra reglamentuota gimdymų namuose tvarka ir medicinos sistema suteikia galimybę tokiuose gimdymuose dalyvauti medikams.
Tad aš pradėjau ruoštis savo svajonių gimdymui. Norėjau patirti Lotoso gimdymą (tiksliau, iš dalies Lotoso gimdymą, kai virkštelė nukerpama ne iš karto, o tik po to, kai užgimsta placenta), ir, kad gimdyme būtinai dalyvautų mano mokytoja doula.
Planavau viską ištverti be nuskausminamųjų ir gimdyti vandenyje.
Šių metų liepos 13 dieną, apie 21.30 val, bevalant akvariumą, pajutau reguliarius sąrėmius kas maždaug 8 minutes. Pasiskambinau savo doulai ir sutarėme kad ji atvyks 23 val.
Tuo pačiu paskambinau į ligoninę ir leidau jiems žinoti, kad gimdysiu šiąnakt ir kad jie paliktų laisvą akušerę, kuri, prireikus, iškart galės atvažiuoti.
Visą tą laiką šokinėjau ant kamuolio, stengiausi nekovoti su skausmu, susikoncentruoti ties mintimis, kad vaikelis jau pakeliui, o skausmas manęs niekaip nežaloja.
Vyras visą laiką buvo šalia, paduodavo atsigerti ir masažuodavo nugarą.
Kai atvyko doula, sąrėmiai buvo ištisiniai, net nepajėgiau įlipti į baseiną. Bet vos jai pamasažavus porą taškų nugaroje, skausmas išnyko ir aš įlipau į vandenį.
Tuo tarpu vyras skambino į ligoninę. Atsiliepusi moteris buvo labai nemandagi ir pasakė, kad akušerės jie nesiųs ir mes patys turime važiuoti į ligoninę. Vyras atsakė, kad niekur mes nevažiuosime, nes man jau prasidėjęs gimdymas. Moteris kitame laido gale pareiškė perskambinsianti per valandą.
Grįžęs vyras man pamelavo, kad jie jau pakeliui, nes žinodamas, kaip veikia moters kūnas, bijojo kad aš supanikavusi užsiblokuosiu ir nepagimdysiu. Tad su jo ir mielosios doulos palaikymu tai įvyko. Tai buvo nuostabiausias potyris mano gyvenime.
Ką reiškia gimdyti be nuskausminamųjų, išjausti kiekvieną sąrėmį, pajusti kaip natūraliai plyšta vandenys, pajusti, kaip užgimsta dukrytės galvytė ir prieš gimstant petukams ji susispardo viduje, kad pasisuktų ir galėtų gimti.
Ką reškia pačiai ištraukti savo vaiką iš vandens ir užsidėti ant krūtinės. Stebėti, kaip ji vos po penkių minučių paima krūtį ir moka tobulai žįsti.. Dukrytė gimė trijų kilogramų šešiasdešimties gramų, o aš neplyšau.
Medikai pasirodė tik už valandos, o dar po 15 min gimė ir placenta.
Mano doulai tai buvo pirmasis gimdymas per jos 20 metų praktikos, kuriame ji dalyvavo be medikų, tad akivaizdu, jog mums tiesiog pasisekė.
Bet neketinu juodinti ar pykti ant visų medikų tik dėl to, kad mūsų atveju pasimatė jų sistemos spragos. O ir šiuo metu mes neturim vietos pykčiui, kai namuose auga tokios nuostabios dukros.
Tad mano išsvajotas gimdymas pavyko būtent taip, kaip ir planavom, ir net dar geriau. Mudu su vyru iki šiol esam euforijoje. Kaip vyras sako, norisi visam pasauliui papasakoti, koks nuostabus gali būti gimdymas ir kiek daug žmonės praranda nežinodami…
Galbūt, kas to nepatyrė ir nesupras, ką reiškia gimdymas savo aplinkoj, be nepageidaujamų nepažįstamųjų, be gimdos kaklelio tikrinimų, be medikamentų ir daugybės kitų visai nereikalingų dalykų. Bet mes, tai jau patyrę, esam vieningos nuomonės, kad gimdyti į ligoninę negrįžtume, nebent komplikacijų atveju.
Ir todėl labai gaila, kad Lietuva šeimoms nesuteikia galimybės saugiam gimdymui namuose ir neleidžia juose dalyvauti medikams. O mes šiandien džiaugiamės, kad gyvename šalyje, kurioje turime galimybę patirti tokį gimdymą.
Margarita
Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
