53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Mano gimdymo istorija: 10 balų Anglijos medicinos sistemai

Mano gimdymo istorija: 10 balų Anglijos medicinos sistemai

Audronė Jungtinės Karalystės gimdymo sistemai ir jai padėjusiems specialistams rašo 10 balų. Na, ir kas, sako moteris, kad gimdymas užtruko net 33 valandas…

Prieš porą metų su vyru atvažiavom į Jungtinę Karalystę.

Galvojom, jog truputį padirbėsim ir grįšim namo, bet taip jau atsitiko, kad pasilikom čia ilgiau, po truputį įsikūrėm ir apsipratom svetimoje šalyje. Rudenį sulaukėm džiugios žinios, kad po devynių mėnesių būsim nebe dviese, o trise.

Nėštumas buvo nesunkus, nė karto nepykino, tik pirmus mėnesius jaučiau nuolatinį miego trūkumą ir nuovargį, jei būtų leidusios galimybės, turbūt, būčiau galėjusi ir 24 valandas per parą miegoti.

Bet vėliau viskas susitvarkė ir iki pat paskutinių dienų jaučiausi puikiai, gyvenau įprastą gyvenimą, dirbau kaip ir iki nėštumo, laisvalaikiu daug keliavom, kaip ir anksčiau.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę.


Juokavom, kad mažylė bus tikra keliauninkė, nes jau pilvelyje keliauja. Iki nėštumo buvau prisiklausiusi visokiausių istorijų ir neigiamų atsiliepimų, koks tai sunkus laikotarpis, kiek nemalonių pojūčių laukia ir kūno negalavimų. Vis laukiau, kada visa tai prasidės, bet taip ir nesulaukiau.

Tikra tiesa, kad reikia kuo mažiau klausytis įvairių šnekų, nes tai individuali patirtis ir dviejų vienodų nėštumų nebūna, kaip ir gimdymų. Gamta puikiai viską sutvarkiusi, tereikia jai nesipriešinti.

Jau nuo pat nėštumo pradžios visi klausinėjo to paties: „Kur gimdysi?”

Prisipažįstu, pirmais mėnesiais nebuvau tikra. Nes buvau prisiklausiusi tiek daug negatyvių atsiliepimų apie Jungtinės Karalystės medicinos sistemą, kad suimdavo baimė pagalvojus, jog reikės viską atiduoti į jų rankas. Gal grįžti į Lietuvą?

Bet bėgant mėnesiams ir besilankant pas vietinius gydytojus, išankstinė nuomonė pradėjo keistis. Niekas nesiūlė paracetamolio. Nėštumą prižiūrinčios akušerės atsakingai dirbo savo darbą. Ir kas svarbiausia, visą laiką jutau malonų rūpestį ir priežiūrą, padrąsinimus, norą suteikti visą reikalingą informaciją, nes juk tai mūsų pirmagimis.

 Nebuvo jokios diskriminacijos dėl to, kad esame emigrantai. Jei kartais kildavo sunkumų dėl kalbos, nes ne visi medicinos terminai lengvai suprantami, buvo stengiamasi paaiškinti taip, kad suprastumėm. Vertėjo neprireikė nei nėštumo, nei gimdymo metu, bet žinau, kad tuo pasirūpinama, jeigu tik reikia.

Gegužės gale prasidėjo mano dekretinės atostogos, baigėm ruošti kraitelį ir skaičiuoti dienas iki numatytos gimdymo datos. Tiesa, per visą nėštumą sulaukdavau pajuokavimų, kad, turbūt, buvom susitarę su Didžiosios Britanijos princu Viljamu ir jo žmona Keite, nes mūsų numatytos gimdymo datos sutapo. Bet mūsų mažylė nusprendė tiek nelaukti ir į pasaulį ateiti šiek tiek anksčiau, nei numatė gydytojai.

Sekmadienis, birželio 30 d.

Kieme kepam barbekiu, nes tai, turbūt, paskutinis savaitgalis be rūpesčių. Visiems tvirtinu, kad mano mažylė gims vėliau nei numatyta, nes nejaučiu jokių parengiamųjų sąrėmių ir kitų netolimą gimdymą pranašaujančių ženklų, nors liko tik pusantros savaitės.

Vakare su svečiais kalbamės kambaryje, pakylu nuo fotelio atnešti saldainių ir man nubėga vandenys. Tarsi šaltas dušas perlieja – juk dar ne laikas, aš dar nepasiruošusi, kad tai įvyktų šiandien. Trumpam supanikuoju. Nejaučiu jokio skausmo. Skambinu mamai. Mama apšviečia, kad genai daro savo darbą, nes jai mane gimdant irgi pirmiau nubėgo vandenys, o nesulaukus sąrėmių ligoninėje gavo dozę skatinamųjų. O aš dar skaičiau, kad vandenys pirmiausiai nubėga tik filmuose, realiame gyvenime taip būna retai.

Skambinu į ligoninę. Gaunam palaiminimą atvažiuoti. Po patikrinimo paaiškėja, kad mažylė jaučiasi gerai, mano būklė normali, todėl galim keliauti namo ir laukti reguliarių sąrėmių, kurių aš išvis dar nejaučiu.

Gaunu nurodymus nedelsiant atvykti, jeigu pakistų vandenų spalva (jie vis bėga ir bėga, o sako, kad jų ten tik litras), jeigu pakiltų temperatūra ar nebejausčiau mažylės judesių. Pagal naujausius tyrimus, vaisius gali be vandenų gyventi iki 48 val., paskui jau kyla infekcijos pavojus. Todėl gimdymą pradėtų dirbtinai skatinti tik po 36 val., o iki tol viskas atiduodama į Motulės Gamtos rankas.

Čia pradeda ryškėti skirtumai tarp Lietuvos ir Anglijos medicinos.

Lietuvoje tiek ilgai niekas nelauktų. Bet pasitikiu gydytojais ir stengiuosi nekreipti dėmesio į patarimus šturmuoti ligoninę ir reikalauti skatinamųjų kuo greičiau, nes kai kam atrodo, kad kūdikiai kvėpuoja kaip žuvys ir be vandens uždus. Tikiuosi, kad man nereikės laukti tų 36 valandų, ir viskas įvyks greičiau natūraliu būdu.

Sąrėmiai prasideda apie vidurnaktį, bet jie trumpi ir nereguliarūs. Nors užmigti jau nebepavyksta. Vaikštinėjant ar supantis fotelyje kur kas lengviau. Po kelių valandų pradeda atrodyti, kad skausmas dažnesnis, bet paskui apima snaudulys ir užmiegu. Ryte vėl viskas iš pradžių, skausmas kažkur atsitraukė, ateina nereguliariai ir nestiprus.

15.00 val. numatytas apsilankymas pas akušeres patikrinimui. Viskas gerai, todėl vėl grįžtam namo laukti toliau. Tikiuosi, kad nereikės dar vieną naktį suptis fotelyje, nes 36 val. terminas sueina tik kitą rytą.

Po valandos pajuntu, jog sąrėmiai ima kartotis kas 3-5 minutes, ir skausmas darosi intensyvesnis. Dar lukteliu pusvalandį ir skambinu į ligoninę. Atvykstam apie 18.00 val.

Patikrinus paaiškėja, kad gimdos kaklelis atviras 5 cm, todėl galim pasilikti.

Įsikuriam palatoje. Savo džiaugsmui gaunu kamuolį, ant kurio sąrėmius lengviau ištverti. Vyro masažas taip pat padeda. Bet po kurio laiko suprantu, kad jau pavargau nuo dažnėjančio skausmo ir laikas pakvėpuoti „entanokso” dujų (deguonies ir azoto oksido mišinio), kurios pasirodo nepamainomos pagalbininkės. Kiek žinau, Lietuvoje jos nevartojamos.

Kol galynėjuosi su sąrėmiais, akušerės tai ateina, tai išeina, vis pasiūlo vyrui kavos, mane aprūpina vandeniu, kas pusvalandį patikrina mažylės širdelės tonus. Jaučiuosi visai jaukiai, labiau kaip namie, o ne ligoninėje. Taip prabėga kelios valandos, keičiasi pamaina. Truputį gaila, nes pagrindinė mane prižiūrinti akušerė labai maloni ir jau spėjau prie jos priprasti. Bet, pasirodo, kad vietoj jos ateina dar malonesnė.

Apie 22.00 val. vėl gimdos kaklelio patikrinimas ir pirmas didelis nusivylimas – vis dar tie patys 5 cm.

O atrodo, jog prabėgo visa amžinybė ir per tiek sąrėmių turėjo atsiverti daugiau. Ech, kažkaip ta Motulė Gamta nelabai skuba. Nusprendžiama procesą truputį paskatinti, todėl ropščiuosi į lovą ir atkišu ranką įvedamam kateteriui. Nuo dabar teks skausmus kęsti gana pasyviai, apsiribojant lovos teritorija, kas man nelabai patinka.

Iš kitos pusės prijungiama krūva aparatūros, registruojančios kūdikio širdelės tonus, mano spaudimą ir sąrėmių stiprumą. Kadangi dabar skausmas sustiprės, esu klausiama apie tolesnius nuskausminamųjų pageidavimus.

Iš anksto buvau tvirtai nusistačiusi neimti epidūrinės nejautros, prie tos nuomonės ir pasilieku. Nors brėžiama skausmo kreivė lipa per lapo kraštus, bet esu tikra, kad ištversiu, ir skausmas manęs nenugalės.

Pasirenku paprastą injekciją, kuri sukelia mieguistumą ir leidžia pailsėti tarp sąrėmių, nors jų skausmo ir nesumažina. Tad kitas kelias valandas vyksta tas pats besikartojantis procesas: kvėpuoju dujas ir žnaibau vyrą per sąrėmį, o paskui nugrimztu į trumpą snaudulį, kurio metu spėju ir susapnuoti kažką.

Dabar akušerė jau visą laiką sėdi šalia, vis kažką rašo ir retkarčiais kartu su vyru pasijuokia iš manęs, kaip aš kalbu per miegus visokiom kalbom ir kartais truputį knarkiu. Šviesos pritemdytos iki maksimumo, kad kuo mažiau primintų ligoninę. Jaučiu, kad pirmasis gimdymo etapas eina į pabaigą, nes jau beveik nebeskiriu, kada baigiasi vienas ir kada prasideda kitas sąrėmis.

Skauda nežmoniškai. Klausiu, gal turi dar kokių nuskausminamųjų.

Deja, likusi tik epidūrinė nejautra, kuriai vis tiek jau per vėlu. Vyras nepaliauja kartoti, kad aš stipri ir ištversiu iki galo. Akušerė jam pritaria. Beveik patikiu. Stengiuosi nekovoti su skausmu, atsipalaiduoti, nors tai sunkiai pavyksta. Bandau kaitalioti išmoktas  kvėpavimo technikas ir dujų poveikį. Nepasiduodu.

Patikrinus gimdos kaklelį paaiškėja, kad jau metas, nors ir pati tai jaučiu. Jau taip nedaug liko, kol pamatysiu savo mažylę. Šią akimirką nieko labiau netrokštu. Greičiau viskas pasibaigtų.

Palata akimirksniu atgyja. Atsiranda daugiau akušerių, visos malonios ir draugiškos. Įsižiebia šviesos, transformuojama lova, žaibo greičiu paruošiamos reikalingos priemonės ir TAI prasideda.

Nors buvau nusiteikusi, kad pirmagimiai neskuba ateiti, bet vis tiek nesitikėjau, kad stūmimo etapas vyks taip ilgai. Stumiu stumiu, prakaitas žliaugia, vyras vis prilaiko vieną koją, nes į ją kėsinasi mėšlungis, bet niekas nevyksta. Visi mato galvytę, juodus plaukučius, bet mūsų mažylė kažkodėl nenori išlįsti.

Pakeičiu kelias padėtis, bet vis tiek nieko. O aš jau taip pavargau.

Netrukus paaiškėja priežastis – mažylė guli veiduku į viršų.

Reikia apsukti, kitaip neaišku, kiek dar ilgai viskas tęsis. Nelabai maloni procedūra, tenka patraukti gerokai dujų ir pirmą kartą šaukiu bei dejuoju iš skausmo, bet viskas pavyksta. Vėl stūmimas. Dabar jau pati jaučiu, kad stengiuosi ne be reikalo.

Trys akušerės stovi aplink ir tarsi šamanės kartoja sutartinę: “Stumk, stumk, laikyk, stipriau, giliai įkvėpk ir dar kartelį, šaunuolė, dabar pailsėk” (anglų kalba skamba kur kas efektingiau). Pasijaučiu tarsi senovinio apeiginio ritualo dalyvė.

Dar keletas stūmimų ir visi, įskaitant mano vyrą, pradeda džiugiai krykšti, kad galvutė išlindo. Dar truputis pastangų ir liepos antrosios ankstų rytą, 4.50 val. Anglijos laiku, akušerės rankose suspurda mūsų džiaugsmas – gražutė mergytė.

Vyras stovi ašarotom akim, mane užplūsta naujų jėgų banga. Tuoj pat mažylė padedama man ant krūtinės. Dieve, kokia daili, net nesusiraukšlėjusi, panašesnė į poros savaičių kūdikį nei į naujagimę, ilgais plaukučiais. Graži kaip svajonė. Vos mudviejų akys susitinka, mane užlieja didžiulė meilės ir švelnumo banga. Suprantu, kad stipriau pamilti vargu ar įmanoma. Ir kad ji verta kiekvienos skausmo sekundės iš tų 33 valandų.

Dar laukia truputis siuvimo, nors plyšau tik vos, vos, per kelias minutes viskas sutvarkoma. Po valandos sėdžiu ir šlamščiu paslaugiai atneštus skrebučius su arbata – reikia atgauti jėgas. Kadangi dėl ilgo stūmimo etapo netekau nemažai kraujo, turiu gerti labai daug skysčių. Bet visa tai niekai. Turbūt, dėl apėmusios euforijos jaučiuosi puikiai ir net miego nebenoriu. Noriu tik žiūrėti ir žiūrėti į savo stebuklėlį.

Po pusantros paros važiuojam namo, nes abi jaučiamės gerai.
 
Čia Anglija, todėl 3 paras likti nebūtina. Labai tuo džiaugiuosi, nes bendrose pogimdyminėse palatose beveik neįmanoma miegoti dėl įvairiausių garsų, o ir vyrui likti per naktį negalima, todėl po nakties jau pati teiraujuosi, kada galėsim keliauti namo.

Po visų būtinų tyrimų, kurių rezultatai geri, gaunam palaiminimą palikti ligoninę. Aišku, jeigu mama ar kūdikis jaučiasi blogai, niekas taip greit neišleis, taigi, pasakojimai, kad Anglijoje praėjus vos porai valandų po gimdymo esi siunčiama namo, nori to, ar ne, taip pat tėra mitas.

Šiandien dvylikta diena, kai džiaugiuosi savo angelėliu.

Šauni, stipri ir rami mergytė. Visų mano svajonių įsikūnijimas.

Po kelių dienų visam gimdymo skyriaus personalui vežam puokštę gėlių. Nors taip norėjom padėkoti moterims, kurios profesionaliai atliko savo darbą, negailėjo gerų žodžių, buvo draugiškos ir malonios, ir visa tai nebuvo dirbtina, nes nė vienai nereikėjo „patepti per kišenę”.

Pasibaigus pamainai visos atėjo atsisveikinti bei palinkėti sėkmės. Akušerė, kuri prie manęs prasėdėjo visą naktį, pakrikštijo mane dienos žvaigžde. Todėl, kad buvau kantri ir puikiai kovojau su skausmu. Nežinau, gal anglėms sekasi ne taip gerai.

 Esam lankomos į namus ateinančių seselių, sulaukiam skambučių iš pagalbą krūtimi maitinančioms mamoms teikiančios komandos darbuotojų, kurioms įdomu, ar viskas gerai sekasi, ar nereikia atvykti padėti (mano džiaugsmui, sekasi puikiai).

Jeigu kažkas būtų ne taip, esu informuota, kur kreiptis ir žinau, kad sulauksiu pagalbos. Todėl tikrai galiu pasakyti, kad gimdyti ne Lietuvoje nėra baisu, galbūt kai kuriais atžvilgiais net daug geriau. Nors, galbūt, ne visoms būtų priimtinas toks natūralistinis požiūris į gimdymą, bet aš nusiskundimų neturiu ir drąsiai skirčiau Jungtinės Karalystės gimdymo skyriaus darbuotojams 10 balų už jų darbo metodus.

Noriu palinkėti visoms būsimoms mamytėms būti drąsioms ir stiprioms, nebijoti kuo natūralesnio gimdymo, nebijoti kitų šalių gydytojų, jeigu gyvenate ne Lietuvoje. Ir kuo mažiau klausykitės įvairiausių negatyvių istorijų, nes labai dažnai jos pasirodo tiesiog išpūstas burbulas.

Audronė

Mano išsaugoti straipsniai