JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Ką vyrai iš tiesų mano apie dalyvavimą gimdyme

Ką vyrai iš tiesų mano apie dalyvavimą gimdyme

Gali būti, kad skaitėte ne vieną straipsnį ar klausėtės diskusijos apie tai, ar vyrams vieta gimdykloje. Daugelis moterų apie tai turi tvirtą savo nuomonę, o ką mano patys vyrai?

Vieni stipriosios lyties atstovai nusprendžia, kad gimdymo metu negalės būti naudingi savo antrajai pusei, todėl geriau jai netrukdyti. Kiti aiškina, kad vyras, viską stebėjęs iš arti, gali patirti psichologinę traumą, todėl geriau stovėti už durų. Treti, kurių gretos šiuo metu sparčiai didėja, sako, kad nė už ką nepraleistų vienos svarbiausių ir gražiausių akimirkų savo gyvenime.

Tiek vyrams, tiek moterims pasiruošti kūdikio gimimui labai padeda kursai, skirti būsimiems tėvams. Jei juos lankėte, žinote, kad ten didelis dėmesys dažniausiai būna skiriamas ir vyrui – jis paruošiamas tam, jog gimdymo metu tiek psichologiškai, tiek fiziškai padėtų moteriai ir pats gerai jaustųsi.

Pasak akušerio ginekologo Romualdo Šemetos (knygos „Gimdymas su šypsena” autoriaus), vyrai dažniausiai gimdyme dalyvauti bijo ne todėl, kad juos baimina kažkokie nemalonūs vaizdai, o dėl nežinomybės ir nerimo, jog niekuo negalės padėti. Moterims jis pataria jokiais būdais savo antrosios pusės nešantažuoti ir neversti dalyvauti, tačiau būti gudrioms – paprašyti kartu lankyti kursus apie gimdymą. Knygoje garsusis ginekologas teigia, kad po kelių valandų paskaitų, kuriose pasakojama, koks reikšmingas vyro vaidmuo, jo pagalba bei parama moteriai, kokia nepaprasta akimirka yra pirmam išvysti tik gimusį savo mažylį, beveik visi apsigalvoja ir sėkmingai dalyvauja gimdyme.

O ką apie tai mano patys vyrai? Ar būsimam tėčiui dalyvauti gimdyme, o gal geriau palaukti už durų? Apie tai kalbiname septynis vyrus.

Gintautas: „Gimdyme dalyvauti norėjau nuo tos minutės, kai išgirdau apie nėštumą. Bet žinojau, kad būsiu visada už šydo ir nekirpsiu virkštelės. Manau, dalyvavimas gimdyme turėtų būti privalomas kiekvienam vyrui, kuris save laiko supratingu ir nori padėti savo antrajai pusei. Po šio įvykio imi labiau vertinti moterį, kuri, atiduodama labai daug jėgų, kęsdama beprotišką skausmą, padovanoja tau naujagimį. Tas jausmas yra neapsakomas, kol jo nepatiri (net dabar, apie tai kalbant, sukyla labai jautrios emocijos). Kai pamatai gyvą savo kūdikėlį, paguldytą ant motinos krūtinės… Tai yra nuostabiausias jausmas, kokį esu patyręs.

Nors gimdyme savo žmonai nelabai galėjau kuo padėti, ir gavau keletą „akmenų į savo daržą”, bandydamas nevykusiai nuraminti bei pajuokauti, bet dabar tai tik kelia šypseną.”

Simonas: „Šiuo klausimu esu labai kategoriškas – gimdyme vyrui nereikia dalyvauti. Pirmiausia, dėl to, kad tai medicininė procedūra. Pavyzdžiui, juk nesiveržtumėte į žmonos apendicito operaciją? Antra – esu gana jautrus kraujui ir nemaloniems vaizdams, todėl, greičiausiai, gimdyme tik trukdyčiau, nes prasidėtų nerimo priepuolis ar nualpčiau. Džiaugiuosi, kad mano nuomonė sutapo su žmonos. Abu vaikus ji pagimdė labai sklandžiai, greitai ir sakė, kad visai manęs neprireikė. Esu tikras, kad daugiausiai pagalbos ir palaikymo reikia vaikui gimus. Tiek pirmosiomis dienomis po gimdymo, kai moteriai reikia fiziškai atsigauti, tiek visą gyvenimą – auginant gerą žmogų.”

Darius: „Ar verta vyrui dalyvauti gimdyme? Taip ir tik taip. Juk esi to vaikučio tėtis! Kol laukėmės pirmo kūdikio, aš svarsčiau, ar dalyvauti, ar ne. Nežinojau, kokios ten (gimdymo palatoje) galimybės būti, ką ten reikia daryti ir panašiai. Kai apie tai pradėjome svarstyti, pasiteiravome patarimų tų, kas turi patirties, ir šeimos klinikoje gydytojų. Visi lyg susitarę kartojo, kad tikrai verta.

Gimdyme aš tik nenorėjau kirpti virkštelės ar filmuoti, fotografuoti visą procesą, bet aš už tai, kad vyras turi būti su žmona ir, kai prireiks kokios pagalbos, jai padėti. Manau, kad moteriai svarbu šalia savęs turėti artimą žmogų, kuriuo gali pasitikėti. Juk sakoma, jei buvai kartu vaiką pradedant, tai būk ir jam ateinant į šį pasaulį.

Gimdymas – tai didelė adrenalino dozė. Juk nieko nežinai: kaip, kas, kada turi vykti, tik klausinėdavau žmonos, kuo galiu padėti, ir vykdydavau jos prašymus. Ryškiausiai atsimenu gimdymo pabaigą, kai kūdikis padedamas ant mamos krūtinės, tai būna kažkas, ko negali apsakyti. Tą akimirką tik nubrauki džiaugsmo ašarą, kad viskas pavyko, o į namus parvyksi ne tik kaip vyras ir žmona, o kaip tikra šeima.”

Mantas: „Turiu įvairios patirties: pirmojo vaiko gimdyme dalyvavau, o antrojo – ne. Kas geriau? Labai sunku pasakyti, nes abu kartus kankino tas pats jaudulys, nežinomybė ir baimė. Tiesa, su pirmu vaiku galėjau visą situaciją kartu stebėti, tarsi ir padėti, antrą kartą (turėjau grįžti iš kitos šalies ir į gimdymą nespėjau) – jaučiausi visiškai bejėgis, nes buvau kažkur toli. Vėliau, kai su žmona aptarėme abiejų mažylių gimimus, ji sakė, kad psichologiškai jautėsi daug geriau, kai buvau šalia.”

Mindaugas: „Abejonių, ar dalyvausiu savo dukros gimime, niekada nebuvo. Manau, kad vyrui labai svarbu tiek padėti savo mylimai moteriai, tiek iškart išvysti tik gimusį savo mažylį. Tam pasiruošti padeda kursai, skirti kūdikio besilaukiančioms poroms. Juose akcentuojama, koks svarbus vyro vaidmuo ir kaip jis gali padėti.

Manau, kad dažnai aplinkiniai suformuoja neteisingą nuomonę, kad gimdymas yra kažkoks nemalonus, baisus procesas, kurio vyrui geriau nematyti. Toks požiūris, mano nuomone, visiškai neteisingas. Mano patarimai: svarbu susikoncentruoti į pagalbą bei dėmesį savo žmonai ir nekišti nosies ten, kur nereikia. Manau, kad tik dalyvavęs gimdyme vyras gali įvertinti, kokį svarbų darbą atliko jo moteris. O tas momentas, kai matai sveiką savo vaikutį – neišdildomas ir nepamirštamas.”

Tadas: „Pasakysiu tiesą – gimdyme jaučiausi labai nejaukiai. Masažai, kurių mokiausi, visiškai neveikė. Juokeliai – tik dar labiau erzino mano draugę. Gimdykloje neturėjau savo vietos, vaikščiojau iš kampo į kampą. Kai vaikelis gimė ir keliavome į šeimyninę palatą, jaučiausi labiau pavargęs nei mano antroji pusė. Matyt, stresas ir tas jausmas, kad niekuo negali padėti, padarė savo.”

Viktoras: „Nors buvau apsisprendęs, kad gimdyme tikrai dalyvausiu – man tai nepavyko. Kai nuvykome į gimdymo namus, paaiškėjo, kad vaikas labai didelis ir žmonai darys cezario operaciją. Likau laukti už durų, tačiau visai nesijaudinau, nes žinojau, kad medikai viską padarys, jog vaikas ir mama būtų sveiki. Viskas būtent taip ir buvo – sklandžiai. Jei lauksimės antrojo vaiko, manau, kad gimdyme ir vėl norėsiu dalyvauti. Tai svarbu kiekvienai moteriai, nes ji žino, kad jei kas nutiktų, vyras viską padarys, jog ja ir vaikučiu būtų pasirūpinta.”

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI