Kiekvienas Naujųjų metų sutikimas būna ypatingas, tačiau toks, kokį patyrė Irina, pasitaiko tik kartą gyvenime. Ir, toli gražu, ne visiems.
Esu likimu bei stebuklais tikintis žmogus. Nuo paauglystės svajojau, kada pagaliau turėsiu savo mažylį, nes dievinu vaikus. Po ilgos 7 metų draugystės su vyru sukūrėme šeimą. 2012 metų balandį pastojau ir numatyta gimdymo data buvo gruodžio 28 d.
Visas nėštumas buvo sunkus – pykino nuolat, devynis mėnesius, grėsė persileidimas, negalėjau daug judėti.
Kiekvieną kartą, kai gydytojai apžiūrint girdėdavau savo mažylės širdelės plakimą, kūnu nubėgdavo šiurpuliukai, o iš akių byrėdavo ašaros. Sakiau sau: „Mano mažylė turi gimti beveik per Kalėdas. Tai – stebuklų metas, todėl jai viskas turi būti gerai”.
Atėjo Kūčios, po jų ir numatytoji gimdymo diena. Su jauduliu laukiau, kada mes susitiksime su dukryte, bet nei 28 dieną, nei 29 nieko nebuvo. 30 dienos naktį pajutau sąrėmius, tada pažadinau vyrą ir pasakiau, jog Naujuosius sutiksime galbūt jau trise.
Nuvažiavome į gimdymo namus. Po apžiūros mane paliko stebėjimui, nes gimdos kaklelis buvo dar labai mažai atsivėręs. Gydytoja pasakė, jog leis vyrui pabūti iki pirmos valandos nakties, kadangi proga ypatinga – Naujieji…
Ketinome palatoje su vyru sutikti naujus 2013 metus, bet jau 22 valandą teko keliauti į gimdyklą. Procesas buvo ilgas ir be galo jaudinantis, gimdos kaklelis niekaip nenorėjo atsiverti. Lygiai vidurnaktį girdėjome fejerverkų sproginėjimus, bet jų nematėme.
Tiesiai iš gimdyklos skambinome draugams, artimiesiems, sveikinome su Naujaisiais, o visi teiravosi, ar jau pagimdžiau. Vėliau mano mama pasakojo, jog išgirdusi naujienas, negalėjo švęsti, nes vis sėdėjo ir žiūrėjo į telefoną, laukdama skambučio.
Gimdykloje buvom pirmieji ir vieninteliai tą naktį, mušant 12 dūžių.
Tačiau netrukus, apie 2 valandą nakties gretimoje gimdykloje išgirdome kūdikio verksmą. Kitas kūdikis kažkur pravirko apie ketvirtą ryto, o mūsų reikalai kol kas nejudėjo.
Vyras visą laiką buvo šalia ir mane palaikė. Prireikė ir skatinamųjų, ir vaistų nuo skausmo. Jaučiausi nusilpusi, nes buvau nemiegojusi apie parą laiko, tą laiką ir be kąsnio burnoje…
Ir štai 7.35 ryto gimė mūsų mažylė. Dukrytė Smiltė – 54 cm ūgio ir 3200 g. Vyras suskubo visiems skambinti, aš rašiau žinutes iš laimės drebančiomis rankom. Buvo ankstus rytas, tad dauguma po šventimo dar miegojo, o sveikinimai pasipylė maždaug nuo 11 ryto.
Tokių Naujųjų metų nesu turėjusi ir tikriausiai nebeturėsiu. Iš likimo gavau didžiausią naujametinę dovaną ir esu jam be galo jam dėkinga.
Norite papasakoti savąją gimdymo istoriją? Rašykite el.paštu tavovaikas@delfi.lt
