JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Mamos atvirai: kiek kainuoja gimdymas Lietuvoje?

Mamos atvirai: kiek kainuoja gimdymas Lietuvoje?

Ne paslaptis, kad nemažai mamų prieš gimdymą susiranda patikimą gydytoją, susitaria ir jam sumoka. Už tai, kad reikiamu momentu bus šalia, prižiūrės ir padės. Kaip dažnai mamos tariasi ir kokios tai sumos? 15 mamų iš Lietuvos ir užsienio – 15 nuomonių ir patirčių (vardai jų prašymu pakeisti).

Ar tarėtės prieš gimdymą, kiek mokėjote ir kodėl?

Reda. Nieko nemokėjau vien iš principo. Turbūt moka tos, kurios per gimdymą nori būti karalienėmis, o ja būti nenorėjau. Man nereikia, kad kažkas perdėtai lakstytų aplink, šokinėtų, kur kas svarbiau, kad kiekvienas atliktų savo darbą, o tai, manau, gydytojai ir daro nepriklausomai nuo to, moki jiems ar ne. Personalas puikiai atliko savo darbą, nusiskundimų neturiu. Tiesa, po gimdymo vyras savo iniciatyva atsidėkojo, net nežinau sumos.

Pamenu, prieš pustrečių metų, kai gimdė brolienė, pasikvietė anesteziologą norėdama epidūrinės nejautros, o tas įžūliu veidu jos klausia: „Kas tas yra?” Ir jau ėjo pro duris… Tos moters vyras pasigavo jį tarpdury, įdėjo į kišenę, tada jau kitaip prabilo: „Taip ir reikėjo iš karto sakyti, kad norit nuskausminimo!” Labai nemalonu…

Živilė. Abu kartus iš anksto nesitariau su niekuo. Po pirmos dukrelės gimimo beveik prieš ketverius metus) savo valia atsidėkojome – davėme anuomet dar 100 Lt (apie 30 Eur) akušerei ir gydytojai vien euforijos vedini.

Sigita. Gimdydama sūnų tariausi iš anksto – prieš pat cezario pjūvio operaciją mokėjau 300 Eur. Nesigailiu! Buvau aplakstyta, apšokinėta kaip karalienė. Manau, gimdančiai moteriai – nesvarbu, natūraliai ar operacijos būdu, – svarbu jaustis kuo ramiau, užtikrinčiau. Jei gimdyčiau dar kartą, vėl tarčiausi ir vėl mokėčiau. Ir eičiau būtent pas tą pačią gydytoją.

Gerda. Abu kartus atliko cezario pjūvio operaciją, nesitariau nė karto. Pirmą kartą mokėjome tik anesteziologui, bet jis tiesiog paprašė… O istorija buvo tokia: pernešiojus dvi savaites dar vis nevyko jokia veikla, tad nuleido vandenis ir paguldė į gimdyklą. Paskambinau vyrui, kad atvažiuotų. Prisistatė anesteziologas vyras ir pradėjo ištisai kalbėti apie tai, kad manęs laukia ilgas ir sunkus gimdymas, paklausė, kad gal norėčiau „epidūro”. Atsakiau, kad norėčiau. O jis tęsė toliau: „Labai gaila, bet jums negalima, nes pagal tyrimų rezultatus matau, jog jūsų kraujo krešumas labai prastas (man niekas to nesakė), galite nukraujuoti”. Man ir taip šoko būsena nuo visko, o čia dar tokios kalbos… Taip jis mane gąsdino gal kokį pusvalandį, kol atvažiavo vyras. Tada – ir jam tą patį. Vyras išsigando: tai ką dabar daryti? O anesteziologas ramiausiai pravėrė chalato kišenę ir sako: „Galiu pabandyti dar rankiniu būdu padaryti kraujo tyrimą”. Vyras, aišku, įdėjo pinigų (tai vyko prieš 12 metų, davė 100 Lt, dabar tai būtų apie 30 Eur), ir cirkas tęsėsi toliau. Atėjo sesutė, paėmė kraujo iš venos, už 5 min. grįžo anesteziologas ir pareiškė: „Pasirodo, šiais laikais klysta ir technologijos – jūsų kraujas geras, darom „epidūrą”!” Tuomet puikiai supratau, koks čia vaidinimas vyksta, bet vyras iš baimės turbūt galėjo jam ir savo namus perrašyt (juokiasi).

Nijolė. Gimdžiau du kartus, nesitariau. Kam tartis, juk už tave niekas vis tiek nepagimdys, skausmų mažiau nebus, jei įdėsi į kišenę… Mano atveju gydytoja net nebūtų spėjusi atvykti į ligoninę – gimdykloje užtrukau iki valandos. Koks gydytojas buvo šalia gimdant pirmą sūnų, ligi šiol nežinau. Tiesa, vyras atskiroj kišenėlėj prieš gimdymą vežiodavosi pinigų – jei būtume matę, kad įžūliai prašo ar kaip nors netinkamai elgiasi, būtume davę.

Laima. Iš anksto su niekuo nesitariau (gimdžiau tris kartus). Po pirmojo gimdymo palikome maišelį su vaišėmis, per antrąjį net neįsidėmėjau gydytojo pavardės (gal vyras ką ir nunešė, nežinau), o po trečio karto – nieko: gimdykloje užtrukau 50 min. Kai gimdymai greiti, turbūt gydytojas, su kuriuo susitarta, nespėtų atvažiuoti. Tiesa, iš anksto nežinojau, bet tik nuvažiavus gimdyti (trečią kartą) įžvelgė nukraujavimo riziką dėl žemo hemoglobino lygio – pastatė lašinę. Jei tai būčiau žinojusi iš anksto, gal ir būčiau susitarusi, kad jausčiausi saugiau…

Marija. Iš anksto tariausi abu kartus. Vieną kartą mokėjome 230 Eur, kitą – 350. Iš esmės tikiu, kad priežiūros kokybė nepriklauso nuo padėkos dydžio, bet, jei jau sutariau, o žmogus dėl manęs atvažiavo, tiesiog jaučiu norą padėkoti ne tik žodžiu. Beje, abu kartus mokėjome po gimdymo.

Kamilė (gyvena ir gimdė Danijoje). Nesitariau ir abejoju, ar būčiau teisingai suprasta: čia taip nepriimta. Kai nėštumas būna 12 savaičių, priskiriama ligoninė pagal gyvenamąją vietą. Gimdyti gali tekti važiuoti ir į kitą ligoninę, esančią už kelių dešimčių kilometrų, jei priskirtoje nebus vietų. Kai aš gimdžiau, nepamenu nė vieno vardo, nors personalas ir prisistatė. Ne tas rūpėjo…

Vakarė. Gimdžiau du kartus – nė karto nesitarėme ir nemokėjome nei prieš, nei po. Gimdant pirmąją personalas elgėsi nemaloniai, bet man tada tai nerūpėjo. O ir nė vienos pavardės nežinau. Tiesą pasakius, net jei būtų kaip nors užsiminę, kad sumokėtume, mes to turbūt nebūtume darę iš principo. O gimdant antrą kartą pakliuvau pas skyriaus vedėją, pas kurį lankiausi nėštumo metu. Jis atliko cezario pjūvio operaciją. Buvo labai dalykiškas, atsakingas ir, jei ne jis, nežinau, kaip būtų pasibaigę. Dėkojau ir dėkojau jam žodžiu. Pasakiau viską, ką galvoju. Bet nei pinigų, nei kavos nenešiau.

Virginija. Tariausi visus tris kartus. Atsidėkojau tik išeidama iš ligoninės. Paskutinį kartą gydytojui daviau 200 Eur. Paskaičiavus, kad nėštumo priežiūra kainuodavo iki 30 Eur per mėnesį, tokia atsidėkojimo suma man net atrodo juokinga už didelį darbą. Neatsidėkočiau vienu atveju – jei žinočiau, kad gydytojo atlyginimas adekvatus jo atliekamam darbui ir atsakomybei. Be to, jei gyventume sunkiai, irgi nesiversčiau per galvą ir netaupyčiau gimdymui…

Diana (gyvena ir gimdė JAV). Pas mus kaip tik gimdoma susitarus, tik kad čia viskas oficialu. Iš esmės, man atrodo, daug kas priklauso nuo mamos sveikatos būklės, rizikos laipsnio ir pan. Pasisekė toms, kurios pagimdo per valandą, bet daug gimdymų – sudėtingi. Aš asmeniškai tarčiausi dėl rizikos faktorių, dėl nuskausminimo (nesuprantama, kai jo gaili) ir apskritai ramiau, kad tokiu svarbiu gyvenimo momentu padėtų žmogus, kurį pažįstu.

Daiva. Gimdžiau du kartus ir nesitariau. Su pirmuoju iš pradžių buvau linkusi tartis, net susitikau su viena gydytoja, bet ji nieko apie mane nepaklausė, tik išvardijo sumas (o jos buvo nemažos…), nurodė, kad turėdama kokių nors įtarimų dėl gimdymo, jai neskambinčiau, o atvažiuočiau pas budintį, gaučiau patvirtinimą ir tik tada ją kviesčiausi. Tai dėl viso pikto turėjau kelių gydytojų kontaktus, jei būtų skubus atvejis. Vežėmės ir pinigų. Su pirmu atvykome naktį, priimamajame sesutės buvo piktokos, kad prikėlėme, bet su savimi turėjau kelis šokoladus (sau ir vyrui pasistiprinti, jei ilgai truktų) – daviau vieną, ir visai kitaip pradėjo kalbėti. Gydytojas neerzino (aš net ne pas bet kurią kirpėją galiu eiti, purtausi, kai į mano erdvę įlenda…), bet po trijų valandų pamainos turėjo keistis, ir jis paklausė, ar norėčiau, kad liktų. Paprašiau, kad liktų. Akušerė buvo puiki – apšokinėjo, prižiūrėjo, vonią prileido, vaistų suleido, kitaip tariant, atliko pagrindinį darbą. Po gimdymo vyras abiem davė po kažkiek pinigų. Laisvų mokamų palatų nebuvo, bet man rado paprastą tuščią dvivietę, nors kitose buvo po 2 ar 3 moteris su vaikučiais. Tai vien dėl to buvo verta duoti. Su antrąja tartis net neplanavau, o ir gimdyti išvažiavau nespėjusi pasiruošti… Vėl pataikiau pas tą pačią akušerę, bet gimdymas buvo komplikuotas, stipriai kraujavau, tai iš to šoko niekam ir nemokėjome, nors atsidėkoti norėjosi… Po gimdymo gydytoja pas mane nebuvo užsukusi, tai ir neieškojau jos.

Regina. Tariausi su gydytoju, kurį gerbiu ir vertinu dar nuo studijų laikų. Jis – vienas kompetentingiausių ir, mano manymu, šilčiausių gydytojų Lietuvoje. Matyt, širdis jautė, kad šalia turi būti gydytojas iš didžiosios raidės, nes buvo komplikacijų ir, manau, tik jo dėka išvengiau cezario pjūvio operacijos. Daviau apie 300 Eur. Ir nesigailiu. Tam tikra prasme „nusipirkau” ramybę ir prisidėjau prie šio nuostabaus gydytojo neemigravimo. Toks žmogus trečio lygio ligoninėje vis dėlto turėtų uždirbti gerokai daugiau nei 500 eurų. Sakė, nebūna mėnesio, kad jo nekviestų į užsienį – siūlo apmokėti skrydžius, nakvynes ir visa kita, kad tik atvyktų dirbti.

Beje, kai gimdžiau pirmą kartą, teko daryti cezario pjūvio operaciją. Jaučiau, kad gydytoja stengiasi, bet man trūko paprastos žmogiškos šilumos sunkiais momentais…

Angelė. Gimdydama pirmą kartą nesitariau, antrą – jau tariausi. Kai po pirmojo gimdymo mane vos atgaivino, norėjau, kad priimantis gydytojas žinotų, kokios buvo komplikacijos, ir į tai itin atsižvelgtų. Tariausi labiau gal netgi vyro iniciatyva: jis itin bijojo, kad vėl nenutiktų taip pat. Mokėjome 230 Eur.

Andželika. Su pirmu ėjau tartis dėl planinės cezario pjūvio operacijos. Pakliuvo tokia puiki gydytoja! Viską paaiškinusi dar pasiūlė pagalvoti, gal visgi geriau tuos pinigus vaikeliui išleisti, nes pas juos „visi gerai ir pjauna, ir siuva”. Paklausiau jos ir nesigailėjau. Operavusiam gydytojui vis dėlto norėjau kažkuo atsidėkoti, bet neištaikiau progos. O su antru net nesvarsčiau, tartis ar ne, –nesitarėm, niekam nemokėjom. Gydytojai ir personalas buvo puikūs. Galvoju, dabar būtų gražu nueiti ir bent „ačiū” pasakyti…

Kodėl mamos „perka” gimdymus?

Kaip sako pačios, „taip ramiau”. Neva gydytojai atsakingiau dirbs savo darbą, bus atidesni, galbūt ir švelnesni, kartu paguos, padrąsins, kai reikės. „Apmaudu, kad atsiranda gydytojų, kurie geriau dirba tik „gavę į kišenę”, – sako Vilniuje gimdžiusi ir su gydytoju iš anksto susitarusi mama. – Dėl tokių „specialistų” išties kompetentingi gydytojai ir kelia sparnus į užsienį. O ir nuomonė apie mediciną nekokia, kai reikia nusipirkti ramybę ir užtikrintumą… Asmeniškai aš nenoriu rizikuoti nei savo, nei kūdikio sveikata, todėl ir tariausi, ir mokėjau, nors iš esmės tam nepritariu.”

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI