„Kidfluenceriai” dainuoja daineles, išpakuoja žaislus ir šmaikštauja. Jų skaičius vis auga. Dažnai į socialinius tinklus vaikus įtraukia jų tėvai.
Ar savo vaikų atvaizdo naudojimas reklamai socialiniuose tinkluose gali būti vadinamas išnaudojimu? Kokių galimų etinių, teisinių ir finansinių problemų tai gali sukelti, kalbant apie tėvų valdžios tinkamą naudojimą ir vaiko interesų užtikrinimą? Komentuoja advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnioji teisininkė Simona Vilkelytė.
Tėvai socialiniuose tinkluose iš vaikų gali uždirbti įvairiais būdais, pavyzdžiui, dėdami tam tikrą mokamą turinį, demonstruodami reklamuojamas prekes ar bendradarbiaudami su tam tikrais prekių ženklais. Kiti gali žengti dar toliau ir sukurti atskirus vaikų profilius socialiniuose tinkluose, kuriuose vaikai (iš pradžių, žinoma, jų tėvai) kelia įvairius vaizdo įrašus, fotografijas ir pan.
Girdime, kad šiais laikais mažieji užaugę svajoja būti ne astronautais, mokslininkais ar balerinomis, o influenceriais.
Vaikais nuomonių formuotojais (arba „kidfluenceriais”, vaikais influenceriais) paprastai laikomi vaikai, kurie yra komercinio socialinio tinklo profilio, kurį valdo jie patys ar jų tėvai, ašis arba tai yra vaikai, dalyvaujantys šeimos profiliuose. Praktika rodo, kad „kidfluenceriai” uždirba daugiau nei suaugusieji, nes, pirma, visi norėdami būti „tobulais“ tėvais renkasi prekes, kurias savo mažyliams pasirenka jų sekamos socialinių tinklų žvaigždės, antra, patys vaikai, praleisdami vis daugiau laiko internete, randa savo autoritetus, kuriuos seka, todėl „netyčia“ reklamuojami produktai tampa patrauklūs masėms jaunųjų vartotojų.
Bet ar visi „kidfluenceriai” tokiais tapo savo noru? Ar gauta nauda iš jų „parduotos“ vaikystės buvo naudota jų poreikiams tenkinti ir jų gerovei užtikrinti? Ar turinys socialiniuose tinkluose nesukuria sąlygų „kidfluenceriui“gauti ne tik naudą, bet taip pat patirti patyčias ar lemti kitas psichologines problemas, tokias kaip neadekvatus savęs vertinimas, priklausomybė nuo kitų nuomonės ir t. t.?
„Kidfluencerio“ sutikimas – aš sutinku būti filmuojamas
Teisė į atvaizdą yra teisės į žmogaus privatų gyvenimą sudėtinė dalis. Šios teisės apsaugos esmė įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.22 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Teisę į atvaizdą ribojančioje CK 2.22 straipsnio 2 dalies normoje įtvirtinta, kad asmens sutikimo nereikia, jeigu pirmiau nurodyti veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Pagal CK 2.22 straipsnio 3 dalį, fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
Šia įstatymo norma įtvirtinama bendroji taisyklė, kad visais atvejais reikia asmens, kurio atvaizdas naudojamas, sutikimo, tačiau CK 2.22 straipsnyje nenumatyta sutikimo išreiškimo forma. Kasacinis teismas išaiškino, jog sutikimas gali būti duotas tiek žodžiu, tiek raštu, tiek konkliudentiniais veiksmais. Be to, pagal CK 2.22 straipsnio 2 dalį asmens sutikimo nereikia, jeigu fotografuojama viešoje vietoje, nors asmuo, net ir būdamas viešoje vietoje, nepraranda savo individualumo ir privatumo; jeigu asmuo aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė nenorą būti fotografuojamas, to turi būti paisoma.
Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama filmuoti, fotografuoti vaiką ar daryti jo garso ir vaizdo įrašus be nors vieno iš tėvų, globėjų ar rūpintojų ir paties vaiko sutikimo. Tik pats asmuo, o jei jis yra nepilnametis, – tai jo tėvai (įtėviai, globėjai) gali spręsti dėl sutikimo naudoti asmens atvaizdą.
Taigi nors įstatymas ir nustato, kad vaiko sutikimas yra būtinas, norint naudoti jo atvaizdą, tačiau nedetalizuoja, kokio amžiaus vaiko sutikimas yra reikalingas. CK ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje yra nustatytos kelios sąlygos vaikui dalyvauti ginant savo paties teises: pirma, visais su jo interesais susijusiais klausimais vaikas, gebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą; antra, į vaiko norus būtina atsižvelgti, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Vadinasi, jei vaikas mano, kad jo atvaizdas naudojamas netinkamai, jis gali reikalauti jo nenaudoti net ir tuo atveju, jei jo atvaizdą naudoja jo tėvai. Vaiko branda duoti (ne)sutikimą kiekvienu atveju vertinama individualiai, prikausomai nuo vaiko amžiaus, gebėjimų ir kitų asmeninių savybių, siekiant nustatyti, ar vaikas priimdamas sprendimus gali suprasti priimamo sprendimo priežastis ir galinčias kilti pasekmes.
Problema kyla tada, kai „kidfluenceriu“ vaikas tampa būdamas dar visai mažo amžiaus ir kai jo atvaizdas naudojamas šeimos profilyje. Tada reikia nustatyti, ar suaugusiųjų profilis tapo žinomas dėl vaiko atvaizdo jame ar vaiko atvaizdas tapo žinomas dėl jo tėvų žinomumo ir vaikas, galėdamas pasinaudoti tėvų šlove, sutiko naudoti savo atvaizdą didesnei finansinei naudai sukurti.
Taip pat reiktų įvertinti, ar tėvai, naudodami vaiko atvaizdą, nepažeidė vaiko interesų ir nepiktnaudžiavo tėvų valdžia „duodami“ sutikimą naudoti vaiko atvaizdą, nes tėvai, būdami vaiko atstovais, turėtų elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai bei kiekvienu atveju įvertinti, ar jų vaikas ekrane iš tikrųjų turėtų būti.
Jei vaikas vis dėlto atsiranda ekrane ir padeda tėvams uždirbti ar pradeda uždirbti pats, turėtų būti įvertinta, kaip vaikas turėtų „dirbti“ socialinio tinklo profilyje ir kaip turėtų būti dalinamasi ta nauda su vaiku.
Vaiko „darbas“ socialiniame tinkle
Socialinio tinklo profilyje „dirbama“ ne tik reklamuojant tam tikras prekes, bet ir sukuriant savo auditoriją, nes būtent sekėjų skaičius didina galimybes uždirbti vėliau. Influencerių „darbas“ socialiniame tinkle nėra reglamentuojamas, nes tai, priešingai nei atlikėjų veikla, dažniausiai yra kasdienybės momentų fiksavimas namų ar kitoje įprastoje aplinkoje. Nors Lietuvoje mes neturime daug „kidfluencerių“, tačiau pasaulyje „kidfluencerių“ apsaugos klausimas tampa vis aktualesnis sprendžiant, ar kelis kartus per savaitę, dieną dedami vaizdo įrašai ir jų turinys, t. y. dažnai tie įrašai būna bent iš dalies surežisuoti, yra tik linksmas vaiko laisvalaikio žaidimas ar darbas.
2020 m. rudenį Prancūzija, išleidusi Vaikų iki 16 m. apsaugos nuo jų atvaizdo komercinio išnaudojimo įstatymą (toliau – Prancūzijos vaikų influencerių įstatymas), buvo bene pirmoji valstybė, pradėjusi reguliuoti vaikų influencerių klausimus. Viena iš šio įstatymo priėmimo priežasčių buvo ir liūdnai pagarsėjęs „sūrio iššūkis“ (youtube paieškoje suveskite Cheesed challenge). Nors šiame vaizdo įraše vaikai patys ir nėra reklamos ašis, jie patys neatlieka specialių veiksmų, kaip pavyzdžiui, žaislų dėžutės atidarymas, vis dėlto buvo keliamas klausimas apie vaikų atvaizdo naudojimo etiškumą, ar tai nežemina vaiko garbės ir orumo.
Taigi Prancūzijos vaikų influencerių įstatymas nustatė išimtines vaikų iki 16 metų darbo sąlygas, kai jų pagrindinė veikla yra susijusi su vaizdo medžiagos su savo atvaizdu kėlimu į socialinius tinklus ar kitas internetines platformas. Įstatymas nustato dvi skirtingas sąlygas, kurioms esant vaiko atstovai turėtų gauti atitinkamą leidimą naudoti vaiko, kaip pagrindinio vaizdo įrašo subjekto, atvaizdą, t. y. 1) kai vaizdo įrašų skaičius ir (ar) trukmė per tam tikrą laikotarpį viršija nustatytas ribas; 2) kai vaizdo įrašai sukuria tiesioginę ar netiesioginę finansinę naudą jos kūrėjui, viršijančią nustatytas ribas. Atitinkamai kompetentinga institucija kartu su leidimu pateikia vaiko atstovams rekomendacijas dėl vaizdo įrašų trukmės, dažnumo, saugumo vaikui, dėl rizikos, ypač psichologinės, kurią gali sukelti tokių įrašų platinimas, dėl reikalavimų, garantuojančių ugdymo įstaigos lankymą, dėl vaiko atstovų finansinių įsipareigojimų. Pažymėtina, kad Prancūzijos vaikų influencerių įstatymas nustatė, kad vaiko atstovai turi dalį pajamų, gautų iš vaiko vaizdo įrašo, pervesti į specialią kaupiamąją sąskaitą vaikui, kuria vaikas galės naudotis sulaukęs pilnametystės ar emancipacijos. Šiuo įstatymu taip pat nustatyti reikalavimai ir interneto platformoms, kurios yra įpareigotos skelbti prevencinę informaciją apie vaikų influencerių apsaugą ir jų teisę būti pamirštiems.
Šiais metais Ilinojaus valstija buvo pirmoji JAV priėmusi įstatymą, reglamentuojantį „kidfluencerių“ veiklą, jame nustatyta, kad pajamos, gautos iš tokių vaizdo įrašų, kuriuose vaikas pasirodo bent 30 proc. laiko per 30 dienų, turėtų būti atidedamos į vaiko fondą, o vaiko atstovai yra atsakingi už skelbiamos vaizdo medžiagos turinį. Kitose valstijose taip pat kyla judėjimai, raginantys priimti „kidfluencerius“ apsaugančius teisės aktus.
Lietuvoje vaikų darbas draudžiamas, išskyrus jų fizines galimybes atitinkančius lengvus darbus, neturinčius neigiamo poveikio vaiko saugai, sveikatai, fizinei, psichinei, moralinei ar socialinei raidai, laikantis Vyriausybės nustatytų įdarbinimo sąlygų (Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 36 straipsnis). Teisės aktais yra nustatytos darbo sąlygos paaugliams nuo 16 iki 18 m, taip pat vaikams nuo 14 iki 16 m. Tais atvejais, kai vaikas dirba tam tikrą kūrybinį darbą, pavyzdžiui, filmuojasi reklamoje, vaikų atlikėjų vardu sutartis dėl paslaugos teikimo, iki vaikui sueina 14 m., paprastai sudaro vaiko atstovai pagal įstatymą. Kokios yra vaiko paslaugos teikimo sąlygos, nustatoma šalių susitarimu, tačiau jos turi atitikti vaiko interesus ir nepažeisti jo teisių.
Kaip ir kitose šalyse, Lietuvoje vargu ar kurią iš šių sutarčių būtų galima pritaikyti „kidlfuenceriams“. Todėl pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas vaikų ir suaugusiųjų švietimui, kad nebūtų peržengta raudona linija tarp to, kas rodoma pramogai, ir to, kas gali kelti etinių, psichologinių ir teisinių problemų.
Kam skirta nauda iš „kidfluencerio“ veiklos?
Takoskyrą tarp to, kas uždirba pinigus socialiniame tinkle, kartais labai sunku nubrėžti. Jei influenceris sudaro sutartį dėl paslaugų teikimo dedant reklamą, nauda yra akivaizdi, tačiau ar vaiko atvaizdas, skirtas ne konkrečiai su vaiku susijusiai prekei reklamuoti, bet tam tikrai tikslinei auditorijai pritraukti, irgi būtų laikomas vaiko atvaizdo naudojimu komerciniais tikslais?
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nepilnamečio teisė turėti atskirą turtą nuo tėvų – viena pagrindinių vaiko teisių, o vaiko turto atskyrimas nuo tėvų yra absoliutaus pobūdžio ir nepriklauso nuo nepilnamečio turto rūšies ar jo įgijimo būdo. Vis dėlto su savo turtu susijusias teises ir pareigas nepilnametis dažniausiai įgyvendins per savo atstovus pagal įstatymą ar jų sutikimu (CK 2.7, 2.8 straipsniai). CK 3.185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. Nors vaiko turtas turėtų būti naudojamas tik vaiko poreikiams tenkinti, tačiau vaiko poreikiai nėra visiškai atskiri nuo bendrų šeimos poreikių, todėl vaikų turtas ar jo duodamos pajamos, prireikus ir nepažeidžiant vaikų interesų, gali būti panaudojami bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Pavyzdžiui, vaikų turto duodamos pajamos gali būti naudojamos šeimos gyvenamosios patalpos nuomai ar jos išlaikymui, šeimos maistui, poilsiui, naujam šeimos būstui įsigyti ar turimam rekonstruoti ir panašiai.
Kadangi atskirti, kada vaikas yra tik vienas iš personažų influencerio veikloje socialiniame tinkle, o kada jis yra pagrindinis vaizdo įrašo subjektas, pritraukiantis didesnę auditoriją ir (ar) nešantis pajamas, gali būti gana sunku, tai ir pajamos, gaunamos iš influencerio veiklos, dažniausiai bus priskiriamos pačiam influenceriui. Tik tais atvejais, kai vaikas turi savo profilį socialiniame tinkle ar šeimos profilio vaizdo įrašai yra daugiausiai susiję su vaiku ir jo veikla, būtų galima teigti, kad pajamas iš tokios veiklos reikėtų laikyti vaiko turtu, atskiru nuo tėvų turto. Tačiau, kaip pažymėta pirmiau, vaiko turtas gali būti naudojamas ir šeimos poreikiams tenkinti. Kaip matyti iš užsienio šalių praktikos, ūgtelėję influencerių vaikai dažniausiai ir skundžiasi tuo, kad jie tapo šeimos gerovės įkaitais ir kad jų sprendimas nesifilmuoti, nesirodyti būtų dažniausiai pakeitęs visos šeimos gyvenimo būdą.
Vis dėlto, jei vaikas yra vienas iš influencerio veiklos subjektų, kurį būtų galima priskirti „kidfluencerio“ kategorijai, jo atstovai, tėvai, turėtų pajamas, gautas iš „kidfluencerio“ veiklos, naudoti vaiko poreikiams tenkinti. Vaiko poreikiai neturėtų būti suprantami tik kaip dar vieni nauji gražesni bateliai, žaislas ar atostogos pramogų parke. Vaiko poreikiai yra ir turėti saugią vaikystę, augti stabilioje sveikoje aplinkoje, kurioje būtų sudarytos sąlygos vaikui subręsti kaip visapusiškai asmenybei.
Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp gyvenimo ekrane ir tikrame pasaulyje?
Žmones jaudina įvairūs kasdienybės momentai, kada jie gali susitapatinti su kitais arba išgyventi jų pasakiško gyvenimo momentus kartu, arba pasijusti tokiais kaip jie, kai šiems nesiseka. Kaip šiais atvejais yra apsaugomas vaikas? Ar vaiko kasdienybės kėlimas į socialinius tinklus atitinka vaiko interesus?
Žinoma, kad pirmiausia už vaiko gerovę yra atsakingi tėvai ir jie sprendžia, kokį turinį ir kada dėti. Vis dėlto svarbu įvertinti, kad šis turinys atitiktų vaiko interesus ne tik šiandien, bet ir ateityje, kai vaikas bus paauglys ar suaugęs ir galbūt nenorės, kad jo bendraamžiai žiūrėtų į jo mažytę snargliuotą nosytę ar jį, sėdintį ant puoduko. Kai kurie tėvai žengia dar toliau, įtraukdami vaikus į savo vaizdo įrašų kūrimą ir versdami juos elgtis taip, kaip reikia, kad vaizdo įrašas sulauktų daugiau žiūrovų.
Taigi pirmiausia tėvai yra atsakingi už tinkamą tėvų valdžios įgyvendinimą. Žinoma, dauguma tėvų stengiasi būti gerais tėvais ir užtikrinti vaiko interesus. Pažymėtina, kad tinkamas vaiko poreikių identifikavimas yra viena iš tėvų pareigų, kurios nevykdymas dėl aplaidumo ar abejingumo savo tėviškoms pareigoms laikytinas kaltais veiksmais, domėtis vaiku neužtenka, tėvai vaikus turi auginti, tenkindami jų fiziologinius, emocinius, ugdymo ir kitus svarbius poreikius. Nors kiekviena šeima yra laisva spręsti, kaip organizuoti savo gyvenimą, vis dėlto valstybė gali nubrėžti tam tikras bendrai visuomenėje sutartas taisykles, ko tėvai turėtų vengti ar kaip tėvai turėtų elgtis augindami vaikus (pavyzdžiui, vadinamasis vaikų nemušimo įstatymas). Tėvystė (motinystė) visų pirma yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką. Tad kiekvienas, keliantis savo vaiko atvaizdą, turėtų pirmiausia pagalvoti, ar taip jis įgyvendina savo teises į vaiką ar toks veiksmas atitinka pareigą vaikui, pareigą jį globoti, saugoti ir užtikrinti jam natūralią vaikystę, o ne suvaidintą prieš kamerą.
2018 m. sukurto filmo „Kafarmaunas“ („Capernaum“, rež. Nadine Labaki) pagrindinis herojus dvylikametis Zainas padavė į teismą savo tėvus dėl to, kad šie jam leido gimti. Istorija vystėsi žiaurioje realybėje. „Kidfluenceriai“ irgi gali paklausti savo tėvų – kodėl tėvai juos pavertė vaizdo įrašų žvaigždėmis priversdami gyventi virtualiame pasaulyje.
