„Vaikas meluoja ir meluoja, nebežinau, ką daryti. Padėkite!“, „Laukti, kol išaugs?“, „Kaip baudžiat pamelavusį vaiką? Maniškis tik dar daugiau kuria istorijas…“ – šie ir panašūs su melu susiję klausimai gan dažnai nagrinėjami tėvų forumuose. Tėveliai taip stengiasi užauginti sąžiningą ir dorą žmogų, o šis pradeda akis dumti jau nuo pat mažumės! Psichologė Lina Juozapavičiūtė ramina tėčius bei mamas ir sako, kad į vaiko melą galime žiūrėti ir kaip į pozityvų reiškinį. Taip pat pataria – jeigu norite sustabdyti melo augimą, būtina ramiai kalbėtis su vaiku.
Manau, galime sutikti, kad daugiau ar mažiau meluojame visi. Kokio amžiaus žmogus pradeda meluoti? Kas lemia tą pradžią?
Taip, didžioji dalis vaikų meluoja. Yra teorijų, kurios sako, kad pradedame miglą pūsti į akis jau kūdikystėje. Savotiškai, bet jų verksmą, kai jie kažko nori, galime laikyti melu. Kuomet kūdikis yra alkanas ar prisidaręs į sauskelnes, ką jis daro? Verkia. Taip jie pamato, kad ašaromis pritraukia aplinkinių dėmesį ir gauna, ko nori (pvz., tarpusavio ryšį). Šiuo momentu jie gali imti manipuliuoti dėmesiu. Todėl kai kurie mokslininkai sako, kad jau nuo kūdikystės imama manipuliuoti – meluoti.
Akivaizdesnis melas atsiranda apie antrus trečius gyvenimo metus, kai vaikai pradeda komunikuoti žodžiais. Tai amžius, kai dar nėra išnykusi riba tarp realybės, fantazijos ir sapnų. Kai viskas yra persipynę, kai tiki tuo, ką tau sako. Tarkim: „Aš namie turiu šuniuką!“ Vaikas pradeda pasakoti apie nesamą augintinį ir netgi įtiki tuo, o grįžęs namo gali imti raudoti ir klausinėti, kodėl nėra to apkalbėto šuniuko.
Kartais mažieji gali prasimanyti norėdami išsaugoti gerumo iliuziją – paneigę, kad padarė kažką bloga, jie ir toliau nori likti geri. Apie trečius ketvirtus gyvenimo metus fantazijos perauga į geriau apgalvotus melus. Žinoma, nubrėžti amžiaus ribą yra ganėtinai sunku, nes melo lygmenį lemia protinis išsivystymas, ne vien amžius. Sąmoningesnis melas gali atsirasti, kai vaikas nori išvengti pasekmių, pavyzdžiui, pasakęs, kad ne jis piešė su pieštukais ant sienos, tikisi išvengti atpildo – valyti sieną.
Kartais mažylis gali meluoti, kai nesijaučia visaverčiu grupės nariu: trokšdamas atsidurti dėmesio centre, gali hiperbolizuoti arba girtis tuo, ko neturi. „O aš tai turiu didesnę mašiną“, – darželyje sako draugams, nors iš tiesų taip nėra. Toks pramanas atsiranda iš noro pritapti socialinėje aplinkoje – prie to gali prisidėti ir tėvai, ir darželis, ir draugai. Taigi viena iš priežasčių gali būti ta, kad vaikas šeimoje ar darželyje nesijaučia įsitvirtinęs, saugus.
Iš kur auga melo kojos? Tai įgimta ar išmokstama iš aplinkos?
Labiau tikėtina, kad melavimo meno išmokstame. Jau nuo mažų dienų tėvai moko dukteris ir sūnus būti mandagius ir dėkingus, nepaisant realių emocijų. Konkretus pavyzdys: vaikas gimtadienio proga gauna konstruktorių, nors visa širdimi geidė dėlionės. Gimdytojai tokiu atveju greičiausiai auklėja atžalą: „Padėkok, pasidžiauk!“ Taip vaikelis visiškai nekaltai ir dėl gerų suaugusiųjų norų mokomas nesakyti tiesos.
Tačiau maži vaikai meluoja ir dėl to, kad jie dar neįsisavino, jog garbingumas yra vertybė. Melas atsiranda dėl suaugusiųjų – jų reakcijų (vaikas nenori nuliūdinti, nuvilti), galimų pasekmių ir jau minėtų socialinių normų. Daug kam atpažįstama situacija: pinigų trūkumas atsisakant pirkti užsigeistą žaislą parduotuvėje ir stumiant maisto prekių kupiną vežimėlį. Vaikas juk mato, kad už prekes atsiskaitoma neturimais pinigais ir dėl to jam kyla klausimų. Tokios mažos smulkmenos moko mažąjį, kas yra melas.
Tačiau galbūt į melą galime žiūrėti ir iš teigiamos pusės? Mano atžala riečia visokias istorijas – puiku, auga kūrybinga asmenybė!
Tiesa! Melas reikalauja aukštesnio lygio mąstymo. Reikia geriau išsivysčiusių tam tikrų smegenų sričių tam, kad įsivaizduotum tai, ko iš tikrųjų nėra, nuspėtum, kaip aplinkiniai reaguos į melą, o vėliau atsimintum ar net tęstum išgalvotą istoriją. Taip gali kartu plėstis žodynas, vaizduotė bei sudėtingesni mąstymo procesai. Į mažiausių vaikų melą siūlyčiau reaguoti pozityviai. Suaugusieji neturėtų nutraukti mažojo sukurtų istorijų, atvirkščiai – gali į jas įsitraukti. Tai tinkamai iliustruoja ta pati šuniuko istorija: „Kaip atrodo tavo šuniukas? Oho, ir kaip jūs žaidžiate? O kaip jis elgtųsi, jei išskristumėt į Mėnulį? Girdžiu, kad tu labai norėtum šuniuko.“ Tai proga išplėsti vaizduotės ribas ir imti kurti istoriją kartu su vaiku. Tokių fantazijų tikrai nederėtų griežtai varžyti ar pažaboti – tai gali paveikti vaiką, jis gali nustoti fantazuoti. Tikiu, jog visi tėveliai nori kuo kūrybingesnės atžalos.
Psichologė Carol Brady viename interviu yra sakiusi, kad kartais vaikai meluoja impulsyviai. Kur yra riba tarp impulsyvaus ir gerai apgalvoto melo?
Aiškios ribos tarp impulsyvaus ir sąmoningo melo nepavyks nubrėžti. Jos yra labai išplaukusios – negalime sakyti, kad po kažkurio gimtadienio vaikas pradės sąmoningai meluoti. Melo rimtumas ir dažnumas, žinoma, priklauso ir nuo tėvų. Mes, suaugusieji, stengdamiesi neįskaudinti aplinkinių, nesibodime baltu melu. Tarkim, duktė mato, kad iš darbo tėtis grįžo labai pavargęs, bet jis sako: „Ne, baik tu, man viskas gerai“, o mergaitė jaučia, kad tėčiui nėra gerai. Jeigu mes rodom, kad melas yra teigiamas dalykas, tai riba tarp impulsyvaus ir sąmoningo melo dar labiau nusitrina.
Kada tėvams reikėtų pagalbos ieškoti pas psichologą?
Kartais šeimose pasiekiama tokia riba, kai tėvams tampa pernelyg sunku. Jiems nusvyra rankos, kai pokalbiai su atžala neduoda rezultatų, o istorijos iš lubų laužiamos vis dažniau. Tada ir pasekmės skaudesnės. Tokiu atveju svarbu paprašyti pagalbos. Psichologas gali būti vienas iš galinčių padėti specialistų. Jei jaučiate nerimą ar kažkuo abejojate, visada pravartu ieškoti atsakymų, tartis su kitais. Taip pat vertėtų susirūpinti, jei vaikas ne tik meluoja, bet ir yra prislėgtas, ima neįprastai elgtis, pavyzdžiui, vengia bendrauti su draugais, žiauriai elgiasi su gyvūnais. Tada tikrai patartina kreiptis pagalbos. Jeigu tėvų ir vaikų tarpusavio ryšys tvirtas, dažniausiai pakanka pokalbio namų aplinkoje. Tik siūlyčiau ne kovoti su melu, o kloti vertybinį pamatą.
Kaip gimdytojai ar globėjai galėtų prisidėti prie tiesos sakymo?
Kai mažasis meluoja, norėdamas fantazijose gauti tai, ko jam trūksta realybėje, tėvai gali netgi skatinti melą. Pavyzdžiui, klausinėti smulkmenų ir kalbėti tariamąja nuosaka: „Aš suprantu, kad tu norėtum šuniuko. Kaip tu juo rūpintumeisi?“ Taip suaugusieji parodys suprantantys tikrąsias melo priežastis, o ne nuneigs atžalos žodžius. Kartu bus lavinama mažylio vaizduotė ir stiprinamas tarpusavio ryšys. Pagavus sąmoningai meluojantį vaiką nederėtų provokuoti melagėlio kalbėti netiesą.
Pavyzdžiui, kai žinote, jog jis kažko pridirbo, užuot klausus: „Ar tu tai padarei?“, geriau ramiai pasakyti: „Aš žinau, kad tu tai padarei. Pagalvokime, kaip galime išspręsti šią situaciją…“ O tada aptarkite adekvačias pasekmes. Griežtai atkirtus: „Stop! Kodėl tu man meluoji?“, vaikas gali pajausti agresiją ir išsigąsti ar susigėsti. Nė vienas iš šių jausmų nepadeda jam mokytis. Pakeltas balso tonas ir pyktis gali paskatinti jį kitą kartą stengtis pameluoti geriau. Vaikams leidžiant miglą į akis bausmių verčiau netaikyti. Jos gali paskatinti vaikelį meluoti ir ateityje – tik dar geriau.
Pasekmės, kita vertus, yra svarbios. Tarkime, sūnus parsinešė iš darželio mašinėlę ir sako, kad ji tikrai jo. Tačiau jūs jos nepirkote ir kalbėdami su sūneliu matote jo blizgančias, į šoną nukreiptas akis, rankų trynimą. Galite konstatuoti: „Ši mašinėlė nėra tavo, todėl reikės ją grąžinti. Aptarkime, kaip tai padaryti.“ Tėvai privalo drauge išanalizuoti situaciją, rasti sprendimo būdą, o pokalbį užbaigti vaiko pastangų įvertinimu. Svarbu pabrėžti tiesos sakymo naudą. Drauge ramiai aptariant melus, pabrėžiant tiesos sakymo naudą, šeimoje nuolat puoselėjant sąžiningumo ir garbingumo vertybes, vaikas po truputį mokysis, kad meluoti nėra prasmės. O rami ir nuoširdi reakcija į vaiko melą gali užkirsti kelią tolimesniems pramanams.
