Kaip užauginti vaikuose asmeninį tvarkos jausmą? Kaip suformuoti tinkamą požiūrį į aplinkos švarą ir tvarką bei gebėjimą prie to prisidėti?
Specialistai teigia, kad geriausias mokytojas – geras tėvų pavyzdys. Jei namuose vyrauja pagarba tvarkai, tikėtina, kad anksčiau ar vėliau vaikai tą pavyzdį perims. O kol tai įvyks – laukia kasdieniai tvarkymosi iššūkiai. Tikimės, kad keletas patarimų padės sklandžiai juos įveikti.
Visi daiktai turi savo vietą
Psichologai teigia, kad pratinti vaiką tvarkytis galima nuo tada, kai jis pradeda vaikščioti. Apie antruosius vaiko metus jis jau gali susitvarkyti savo žaislus, o nuo trijų metų tėvai jau tikrai nebeturėtų vieni tvarkyti vaiko kambario. Žinoma, kol vaikutis mažas, jo žaislus ir daiktus prižiūri tėvai, tačiau ilgainiui reikėtų pereiti prie pagalbos tvarkantis. Tai reiškia, kad netvarkome žaislų už vaiką, bet ir nenurodinėjame: „O dabar greit viską sutvarkyk”.
Labai svarbus tarpinis etapas, kai vaikui padedame, tvarkome kartu, kartais net jo rankutėmis dedame žaislus į vietą ir taip supažindiname su svarbiais tvarkymosi principais, neskubindami ir nedarydami spaudimo.
NAUJIENA: žurnalą TAVO VAIKAS jau galite pirkti internetu. Įsigyti galite ir senesnių žurnalų. SPAUSKITE ČIA.
Mokydami mažylį tvarkytis atsižvelkite į jo sugebėjimus, taip pat ir į tai, ar vaiko kambarys patogus, t.y., ar vaikas pasiekia knygų lentyną, žaislų dėžę, rūbų stalčių. Kalbėkite apie tai, kad visi daiktai turi savo vietas („namus”) ir būtent jose jie „mėgsta ilsėtis”, kai žinai, kur kieno vieta, tvarkytis tampa lengviau. Teigiama, kad dar trejų metų neturintys vaikai moka ir labai mėgsta rūšiuoti daiktus – pasinaudokite tuo, tik padėkite įvardindami: „knygutės ilsisi lentynoje, mašinėlės ant komodos” ir pan.
Jei vaikas guodžiasi, kad nemoka, svarbu padėti ir pasidalinti patirtimi, skatinti tikėjimą, kad jis pats gali sukurti tvarką, kad tai jo jėgoms. Vaikus įkvepia pagyrimai („tu šaunus pagalbininkas”, „tu man labai padedi, ačiū”), padėkos, tada jie jaučiasi svarbūs ir nori padėti.
Dar vienas svarbus momentas – jei vaikas pats rodo iniciatyvą – leiskite jam būti savarankišku. Būtent ankstyvajame amžiuje vaikams norisi daug ką išbandyti, tad nepražiopsokite šios akimirkos, tai geriausias laikas pradėti pratinti vaiką prie tvarkos. Nors daugeliui tėvų atrodo paprasčiau ir greičiau viską sutvarkyti už vaikus, taip slopinamas vaiko noras padėti, o po daugybės „negalima” ir „neliesk” jis visai prarandamas.
Namų darbų pasiskirstymas
Jei šeima dalinasi viskuo, turėtų dalintis ir namų tvarkymo darbais. Vaikas iki penkerių metų gali būti atsakingas už savo erdvę, savo žaislus, o perkopęs penkis, jau gali prisidėti ir prie bendros aplinkos tvarkymo. Tik nekritikuokite pirmųjų rezultatų! Kantrybės!
Kurkite savus ritualus ir tradicijas, kaip namų tvarkymą įtraukti į rutiną. Gal „tvarkymosi diena” bus šeštadienis, kai pradžioje visi pasiskirstę užduotis (kas nurenka indus, kas laisto gėles, rūšiuoja skalbinius – kiekvienam pagal sugebėjimus ir norus) sutvarko namus, o tada laukia malonūs užsiėmimai, žaidimai, kompiuteriai ir filmukai. Tai aptarkite visi ir įtraukite į namų taisykles, kurių privalu visiems laikytis. Kai iš anksto bus aišku, kad vieną dieną per savaitę visi tvarkosi, vaikai galės tam iš anksto nusiteikti.
Priminti apie laukiančias pareigas bei tvarkymosi įsipareigojimus visada reikėtų ramiu, draugišku tonu, kad tai atrodytų kaip prašymas, o ne įsakymas. Nurodymus, „kol neišsiurbsi, niekur neisi”, „aš tau sakiau, siurbk dabar”, pamirškite, verčiau pasiūlykite rinktis: „Išsiurbsi kambarius ar surūšiuosi skalbinius?” – tai skamba kaip vaiko pripažinimas suaugusiu, jam galima rinktis, jis nėra verčiamas…
Ir dar viena labai svarbi taisyklė – namų tvarkymas neturėtų būti apmokamas, net ir nedidelėmis pinigų sumomis. Čia visiems galioja ta pati taisyklė – už darbus namuose materialus atlygis negaunamas. Tačiau atvirkštinį variantą, kai už amžiną netvarką kambaryje gali būti sumažinami kišenpinigiai, galima apsvarstyti.
Mano kambarys – mano tvirtovė
Gerbti asmeninę erdvę būtina, kaip ir susitaikyti, kad jau paaugusiam vaikui blizganti kambario tvarka nebus pagrindiniu prioritetu. Dauguma paauglių tvarkosi tik todėl, kad tėvai griežtai to reikalauja ir nesileidžia į jokius kompromisus, nuolat kontroliuodami kambarį. Jei anksčiau netaikėte autokratinių metodų ir neperspaudėte, psichologai teigia, kad kaip tik paauglystėje noras susitvarkyti atsiras savaime.
Tačiau ką daryti, jei netvarka pasiekia gąsdinantį lygį? Visada sau priminkite, vaiko kambarys – jo erdvė, į kurią nuolat kišdamiesi galite pažeisti vaiko savigarbos ir asmeninės erdvės jausmą. Tad jei vaiko kambario tvarką (ar netvarką) galite toleruoti – nesikiškite.
Jei ji jums gadina nuotaiką ir jūsų tarpusavio santykius – nenurodinėkite, bet kalbėkite apie tai, kaip jūs jaučiatės, kodėl tai jus neramina, pykdo. Verčiau sakykite „man nemalonu įžengti į tavo kambarį”, „nori pasikviesti draugą į svečius? Bet čia nėra vietos prisėsti…”, tik jokiu būdu nešluokite viso stalo turinio ant grindų reikalaudami dėmesio, taip tik parodysite nepagarbą. Nelįskite ir į stalčius (ar jaustumėtės gerai, jei kas lįstų į jūsų rankinę?), nes pagarba kito žmogaus erdvei ir privatumui taip pat labai svarbi ir ją būtina ugdyti. Labiau pasitikėkite vaiko atsakomybe, savarankiškumu ir vis paklauskite, ar jis nenori pagalbos tvarkantis, peržiūrint rūbų spintą ar stalčius.
Tvarkos priešas – daiktų perteklius
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras primena, kad jei vaikas vėl prašo naujo žaislo, bet niekaip nesugeba susitvarkyti ir susirūšiuoti visų jau turimų, gal metas apie tai pasikalbėti ir peržiūrėti turtą, sulūžusius išmesti, nebenaudojamus atiduoti žaislų neturintiems, o mylimus išmokti visada padėti į vietą taip juos tausojant, kad nesulūžtų ir nesugestų?
Įveskite taisyklę – kiekvienas naujas žaislas vertas sutvarkyto kambario. Taip pat svarbu vaikus mokyti nekaupti ir nelaikyti visų jam patinkančių smulkmenų, o pastarosios tikrai linkusios kauptis ir apsunkinti tvarkos palaikymą.
Štai ir dar viena taisyklė – galima turėti tiek žaislų ir malonių smulkmenų, kiek jų telpa žaislų dėžėje ar komodoje. Gebėjimas riboti turimų daiktų kiekį labai svarbus tvarkos palaikymui ir, apskritai, tausojančiam požiūriui į pasaulį. Vaikus būtina mokyti sąmoningumo ir gebėjimo atskirti tikrus savo norus ir poreikius nuo reklamų ir akcijų formuojamo vartotojiškumo skatinimo. Neįtikėtina, tačiau sumažinus daiktų kiekį, tvarkytis tampa labai paprasta.
