Užmeskite akį į socialinius tinklus ir pamatysite: šiuolaikiniai tėvai kruopščiai planuoja ir organizuoja žaidimus bei pramogas savo vaikams. Ir paskui mes dar stebimės, kodėl esame tokie pervargę ir išsekę.
Mano vaikystėje penktadieniais vakarienei visada buvo sumuštiniai, nes mama tuo metu pradėdavo savaitinį namų tvarkymą. Mes dažnai leisdavome vakarus priešais televizorių, o kartais, jei pasisekdavo, eidavome į video nuomos punktą išsirinkti naujo filmo.
Mano mama neišgyveno dėl to, kad maitinomės nesveiku maistu – sumuštiniais. Nemanau, kad ją kankino kaltės jausmas dėl to, kad praleisdavome vakarą priešais televizorių. Esu tikra, kad jai net į galvą nešaudavo organizuoti mums pramogas tuo metu, kai ji tvarkė kambarius. Ji turėjo savų reikalų ir galvojo apie juos. Mes linksminome save patys.
Žurnalą TAVO VAIKAS pirkti internetu pigiau – tik 2.99 Eur/vietoj 3.99 Eur. Spausk NORIU!
Mano tėvams nereikėjo sukti galvos, kokį žaidimą šiandien dukrai sugalvojus, nes aš žaidžiau kieme su kaimynų vaikais. Jie nuveždavo mane pas draugę į namus tada, kai mudvi su drauge susiskambindavome ir susitardavome pažaisti drauge. O ne dėl to, kad tėvai ilgai susirašinėjo per feisbuką, bandydami surasti tinkamą mums visiems laiką.
Mano kambaryje buvo begalė žaislų, tačiau tėvai juose nieko nesusigaudė ir nemėgino specialiai įtraukti manęs į žaidimus su jais. Kai neturėdavau kuo užsiimti, slampinėjau po namus ir pati imdavau ką nors žaisti. Kartais į svečius ateidavo kaimynų vaikai ir mes valandų valandas žaisdavome mano kambaryje. Labiausiai mėgau žaisti kitų namuose – visada džiugina naujo žaislai!
Į kiną su tėvais nueidavome, tačiau taip retai, kad pamenu kiekvieno peržiūrėto filmo pavadinimą. Pamenate 1990 metus? Mudu su tėčiu žiūrėjome “Vienas namuose” ir tėtis taip garsiai kvatojo, kad man net nepatogu pasidarė.
O dabar grįžkime į dabartį. Šiuolaikiniams tėvams atrodo, kad būtent jie yra atsakingi už savo vaikų linksminimą. Visą dieną. Kiekvieną dieną. Dėl to esame nusikankinę ir pavargę nuo nuolatinių pastangų.
2020 metai, eilinis šeštadienis… Pažvelkite pro langą. Ar daug matote žaidžiančių vaikų savo daugiabučio kieme? Gyvenu rajone, kuriame daug vaikų, tačiau per kiekvienas išeigines tie vaikai tartum kažkur išgaruoja: tėvai išveža juos į kiną, į prekybos ir pramogų centrus, į sporto rungtynes ar ekskursijas.
Galbūt apkaltinsite mane senatvišku bambėjimu, atseit, mano laikais ir žolė buvo žalesnė… Tačiau esmė štai kokia: šiuolaikiniai tėvai nusikankino ir pervargo nuo tokio gyvenimo būdo.
Mes visą dieną dirbame, ir darbo diena ne visada pasibaigia, kai paliekame ofisą. Darbas tęsiasi ir vėliau. Mums reikia vežioti vaikus į būrelius, gaminti vakarienę, palaikyti namuose idealią tvarką, žaisti su vaikais, prigalvoti jiems vis naujų ir naujų veiklų, kad jie būtų visą laiką užsiėmę kažkuo įdomiu ir naudingu. Tai išsiurbia daugybę energijos. O tiesa yra tokia, kad mes visa tai darome sau patiems. Aš pati dariau tai sau pačiai.
Linksminau vaikus viskuo iš eilės, pradedant šeimyniniais vakarais su stalo žaidimais ir filmais, baigiant šeimyninėmis iškylomis, kurias reklamavo socialiniai tinklai. Rudenį rinkdavome su vaikais obuolius sode, o žiemą ištisomis dienomis čiuožinėdavome su pačiūžomis. Ir tai nuostabu. Mes mėgstame drauge leisti laiką, papildydami šeimyninių prisiminimų taupyklę.
Bet tai ir išvargina.
Leisdami savo vaikams žaisti patiems, mes netampame blogais tėvais.
Mes esame šeima su dirbančia mama ir dirbančiu tėčiu, ir mums ne visada lengva suderinti savo kasdienines pareigas su rūpinimusi vaikais. Jei visą laiką užsiimate vaikų veiklos organizavimu, tai kada užsiimti buitimi, gaminti vakarienę? Kaip mano vaikai išmoks jaustis komfortiškai patys su savimi, be suplanuotų veiklų? Kaip jiems išsiugdyti nuosavą vaizduotę? Kaip jie be manęs apskritai ko nors išmoks?
Mes pavertėme tėvystę žymiai sudėtingesne veikla, nei ji turėtų būti iš tikrųjų.
Taip, vaikai vertina laiką, kurį mes leidžiame su jais, tačiau tai nereiškia, kad privalome būti su jais kiekvieną laisvesnę minutę.
Absoliučiai normalu, kai vaikai žaidžia vieni. Absoliučiai normalu, kai jie patys, o ne tėvai, nusprendžia, kuo užsiimti ir ką pažaisti. Absoliučiai normalu užsiimti buitiniais darbais, kol vaikai užsiėmę patys savimi. Absoliučiai normalu, kai tėvai savo laisvalaikį skiria knygai paskaityti ir palieka vaikus sau patiems.
Leisdami žaisti vieniems, mes netampame blogais tėvais.
Kai palieku vaikus vienus, akis į akį su jų pačių vaizduote, mums visiems ramiau. Vaikai gauna galimybę kažką patyrinėti ir suprasti be kišimosi iš šalies. Jie sutvirtina ryšius su broliais ir seserimis.
Kai išjungiu telefoną ir gulu į lovą su knyga, tai padaro visiems išties stebuklingą efektą. Vaikai žaidžia vieni su kitais ir kikena, o aš gaunu tokio reikalingo laiko sau.
Štai kokį pažadą duodu sau ir savo šeimai: dovanoti mums visiems daugiau laisvo laiko, kai nėra jokių planų ir niekas neaiškina kitam, ką reikia daryti. Galų gale, manau, kad mums visiems labiausiai būtent to ir reikia.
