Mamos žino viską! Ir paprastai žino geriausiai! Tik viena maža bėdelė – kartais jų žinojimas nesutampa ir menkas nesutapimas virsta dideliu karu, kuriame po ilgų diskusijų, pykčių, beverčio neuronų gadinimo lieka vis tiek viena tiesa – MANO. Informacijos amžiuje mamos tampa ne tik šeimos židinio puoselėtojomis, bet ir vaikščiojančiomis enciklopedijomis – dažnai jos turi daugiau žinių už medikes, drauges, kaimynes ir kitas mamas, kurios taip pat žino.
Natūralu, kad kraštutinumai gimdo nesantaiką. Tuo metu, kai vienos mamos, vos pagimdžiusios, apsiginkluoja žindukais, čiulptukais ir vaikus maitina pieno mišiniu, saugodamos dailią krūtinę ar bijodamos nukramtytų spenelių ir „kabėjimo“ ant krūtinės, kitos – pamačiusios delfinariume pristatomą filmuką su iš buteliuko maitinamu delfiniuku, kreipiasi, prašydamos patikslinti informaciją ir neklaidinti visuomenės (juk juodosios jūrų afalinos yra žinduoliai ir jaunikliai iki pusantrų metų maitinasi mamos pienu, – aut. past.).
Nėra vieningos nuomonės, kur turėtų miegoti vaikas – atskiroje lovytėje, su tėvais, o gal net atskirame kambaryje. Kiekvienos nuomonės šalininkai jai pagrįsti turi tikrai svarbių, tvirtų ir gana išmintingų argumentų. O pykčių kyla tuomet, kai nuomonės priešininką nori ne tik informuoti ir pasidalyti žiniomis, bet ir įtikinti pakeisti nuomonę ir elgesį.
Vienos mamos naudoja sauskelnes net kelerius pirmuosius vaiko gyvenimo metus, kitos naudoja vystyklus ir bando įtikinti, kad sauskelnės yra blogis, tad reikėtų tam tikrais laiko intervalais palaikyti kūdikį be jų, kad šis kuo greičiau įprastų tuštintis ir šlapintis ne į vystyklus. Ginčijamasi ir dėl laiko, kada vaikas turėtų būti pradedamas pratinti gamtinius reikalus atlikti ant puoduko.
Pykčio lankai ir kaltinimų strėlės laidomos dėl vaikiškos technikos, nešioklių, vaikštynių, šokliukų, stumdukų, žaislų saugumo, leidimo į įvairius būrelius ir veiklas, (ne)auklėjimo iki tam tikro amžiaus. Pozityvios tėvystės šalininkai dažnai nesupranta griežtesnį auklėjimo modelį propaguojančių tėvų. Ūgtelėjus vaikams, ūgteli ir diskusijų mastas.
NAUJIENA: žurnalą TAVO VAIKAS jau galite pirkti internetu. Įsigyti galite ir senesnių žurnalų. SPAUSKITE ČIA.
Nesutariama dėl amžiaus, kada vaikas turėtų eiti į darželį, nerandama vieningos nuomonės dėl to, kiek laiko palikti mažylį darželyje pirmosiomis dienomis, ar pasilikti su juo, ar pabėgti, ar likti šiek tiek, prieš atsisveikinant. Nesutariama, kokį savarankiškumo lygį pasiekęs vaikas turi būti atvestas į darželį: jei vienai atrodo, kad mažylis privalo jau mokėti savarankiškai pavalgyti, būti atpratintas nuo sauskelnių ir čiulptuko, kitoms būtinai atrodys, kad šio etapo įveikimas – auklėtojų pareiga.
Pylos gauna ir ne pirmą vaiką auginančios mamos, bandančios geranoriškai pasidalyti patirtimi ir praktikoje pasiteisinusiais būdais, metodais, vaistais, priemonėmis, daiktais. Tiesa, jos neretai nutyli, nesivelia į beprasmius ginčus arba nėra ypač kategoriškos. Daugiausia klausimų kyla pirmakartėms ir mamų grupės įvairiose interneto platybėse bei socialinėje erdvėje joms tampa patogia vieta sužinoti informacijos.
Tiesa, ir jos kartais neišvengia užpuolimo dėl keistesnio klausimo (beje, pamenate – kvailų klausimų nebūna, būna kvailysčių iš nežinojimo). Visos mamos skirtingos – mylinčios ir kartais šiek tiek pavargusios, tad beprasmiška žerti kritiką, jei viena, vos parvežta iš gimdyklos, jau priima gėles ir sveikinimus, o kita akylai saugo mažylį nuo blogos akies ir galimų užkratų, tad pirmąjį mėnesį griežtai draudžia naujagimį aplankyti net patiems artimiausiems. Svarbu išmokti išklausyti, toleruoti ir suprasti kitokią nuomonę ir dėl to visiškai nebūtina pakeisti savo nuostatų, perkainoti vertybių ar imti kitaip auklėti savo vaikų.
Kaip korektiškai diskutuoti, mandagiai išsakyti nuomonę, neįžeidžiant kitokį požiūrį turinčio pašnekovo, neįsivelti į aršią nuomonių kovą ir kaip suprasti, kas darosi kovingųjų galvose, komentuoja psichologė Evelina Adakauskienė.
Lūkesčiai nesutampa su realybe Kartais susiduriame su emocijomis, kurios nesuderinamos su mūsų įsitikinimais. Pavyzdžiui, taip laukėme vaikelio, tikėjomės jį besąlygiškai mylėti ir vien tik džiaugtis juo. Ir štai pirmos žindymo savaitės, nesibaigiantys augimo šuoliai ir „kabantis“ ant krūties vaikas taip išsunkia, kad atsiranda ne vien džiaugsmas, nuovargis. Gali atsirasti ir pyktis. Gali būti pikta, kad vaikas vėl nori žįsti, kad skauda, kad trūksta savos erdvės, galimybės pasirūpinti paprasčiausiais savo poreikiais.
Kai emocijos ima viršų
Tie žmonės, kuriems pavyksta savyje talpinti net ir nepageidaujamas emocijas, nesmerkti savęs už tai, paprastai nesmerkia ir kitų. Vis dėlto mes turime įvairių būdų gintis nuo nepageidaujamų emocijų. Vienas jų – išstūmimas. Mes tarsi užtrenkiame sąmonės duris sunkiai pakeliamai emocijai, tačiau ji niekur nedingsta, o suranda savo būdą pasirodyti. Vienas tokių pasirodymo būdų yra kitokių mamų smerkimas, menkinimas, nuolatinis įsivėlimas į aršias diskusijas už savąją tiesą. Toks elgesys nekyla iš harmoningo, užtikrinto ir laimingo gyvenimo.
Kategoriškumas virsta nesantaika
Nuovargio, pasikeitimų sukelto streso fone žmonės paprastai grįžta prie jiems įprastų būdų tam stresui įveikti. Vienas tokių gynybos būdų gali būti ir kategoriškumas – negebėjimas lanksčiai matyti situacijos. Kartais tai yra asmenybės savybė, besireiškianti daugumoje gyvenimo sričių, o kartais specifiška – tik diskutuojant dėl klausimų, susijusių su vaikais.
Skirtingi autoritetai
Vaikų auginimas kelia daug nerimo. Nėra vieningos informacijos beveik jokiais klausimais. Tad, susidūrus su didele atsakomybe, ypač į perfekcionizmą linkusioms mamoms norisi taisyklių. O taisyklės, autoritetai (kai vienai mamai autoritetas bus gydytojas pediatras, kitai – kaimynė iš antro aukšto) kuria saugumą. Jei galvosiu, kad jokiu būdu negalima skiepyti vaiko, jausiuosi saugesnė dėl savo pasirinkimo, nei priimdama įvairiapusę informaciją, ir atvirkščiai. Taigi, kai kurios galbūt yra tiesiog tokios asmenybės, kai kurioms tai daugiau nerimo įveikimo būdas.
Negyjantys skauduliai
Galų gale neretai patys turime tam tikrų nuoskaudų iš vaikystės, kurios, jei neperdirbtos, gali mus persekioti. Ypač tai gali pasijausti, gimus vaikui. Jei buvo itin skaudžių patirčių, traumų, gali sugrįžti įvairių prisiminimų, suintensyvėti nerimas. Gali būti labai baisu elgtis taip, kaip buvo pasielgta su mumis, ir iš to baisumo mamos gali tapti labai griežtos sau ir kitoms.
