„Mokytojams yra sunku dėl spaudimo, kurį patiria iš mokyklų administracijų ir tėvų bendruomenių. Vieniems mokytojams „uždrausta“ kalbėti vienomis temomis, kitiems – kitomis “, – sako „Įvairovės ir edukacijos namai“ vadovė, mokymų trenerė, psichologė Lina Januškevičiūtė. Lietuvoje lytinis ugdymas vis dar buksuoja, o mokytojai jaučiasi tarsi surištomis rankomis.
Situacijos skiriasi
Lina Januškevičiūtė komentavo, kad vertinti lytiškumo programas galima įvairiai – vienose mokyklose jos visuomet vyko kokybiškai, o kai kur – nevyko visai.
„Lygiai taip pat vyksta ir dabar, kai į mokyklas atkeliavo Gyvenimo įgūdžių programa. Kai kuriose mokyklose per lytiškumo ugdymo dalį mokiniai žiūri filmukus, kai kur patys mokytojai atsisako vesti šią dalį, dar kitose – neleidžia tėvai. Vis dėlto dalyje mokyklų vyksta kokybiškas darbas, mokytojai atranda naujų būdų, kaip mokiniams pristatyti šią temą. Tad vieno vertinimo nėra, tačiau koks nors lytiškumo ugdymas visgi pasiekia mokyklas“, – sako L.Januškevičiūtė.
Labiausiai ekspertė pasigendama visuminio požiūrio į jauną žmogų, suvokimo, kad jis gali ir nori diskutuoti, domisi įvairiomis temomis ir dažnai turi daugiau žinių, negu įsivaizduojama.
„Jaunam žmogui dabar rūpi įvairūs klausimai, tačiau dažnai suaugę žmonės nusprendžia, kas yra svarbiausia, o apie ką, šiukštu, negalima kalbėti su jaunimu. Temos apie kūną ir jo supratimą turėtų būti platesnės, apimti daugiau kampų: apie malonius ir sveikus santykius, apie tą patį išsiskyrimą. Apie žmonių įvairovę ir kaip priimti kitus be patyčių, o su pagarba. Dažnai atrodo, kad lytiškumo ugdymas yra tik apie kūno brendimą, lytinius santykius ir apsaugos priemones. Tačiau juk tema yra daug platesnė ir dažnai to platumo jauniems žmonėms pritrūksta“, – aiškino vadovė.
Jos teigimu, jaunimas domisi įvairiomis lytiškumo temomis ir tai priklauso nuo jų amžiaus: „Jaunesniems mokiniams ypač įdomu sužinoti apie kūną, jo sandarą, tai, kas su juo vyksta ir kaip tai vyksta. Įdomu žinoti, kada ateina paauglystė ir ką tuomet daryti. Vyresniems mokiniams svarbu santykiai – nuo draugiškų iki romantinių. Kaip juose būti, kas yra priimtina ir kas ne, kaip galima kurti santykius, kaip iš jų išeiti ir panašiai. Na, o vyriausiems įdomu apie savęs pažinimą: kas aš esu, kaip man būti šiame pasaulyje tarp kitų bendraamžių. Taip pat ir intymaus gyvenimo klausimai, tiksliau, kaip suprasti, kada jau esi jiems pasiruošęs. Tad vieno universalaus klausimo nėra, tačiau tai ir parodo šios temos platumą bei jaunų žmonių skirtingumą.“
Mokytojai jaučia spaudimą
L.Januškevičiūtė pabrėžia, kad tobulinti dabar veikiančias lytiškumo programas reikėtų atsižvelgiant į poreikius ir lūkesčius.
„Manyčiau, pirma reikėtų peržvelgti požiūrį į pačią temą ir kodėl ji reikalinga. Šiuo metu yra didelis susipriešinimas, kas turi būti kalbama su jaunais žmonėmis ir kas neturi. Be to, mokymo programos ir taip yra plačios, įtemptos, jauni žmonės yra pavargę nuo mokymosi proceso, nuo kitų turimų atsakomybių. Tad nenuostabu, jog ne visuomet susidomėjimu laukia atsakymų. Svarbiausia, tvarkant programas, atsižvelgti į jaunų žmonių poreikius, tose temose dirbančių specialistų patarimus ir gerąsias užsienio praktikas. Juk gyvename globaliame pasaulyje ir galime mokytis iš geriausių patirčių, pritaikydami jas mūsų bendruomenių kontekstuose“, – teigė pašnekovė.
Norint pagerinti mokymosi sistemą, nereikia dairytis toli – nemažai šalių jau yra įtvirtinusios tinkamesnius būdus atsakyti į moksleivių klausimus. „Jau yra sukurta nemažai įvairių programų kitose šalyse, kurios veikia ne vienerius metus – galima būtų imti pavyzdžius ir pabandyti jas pritaikyti mūsų mokyklose. Bet svarbiausia – klausti jaunų žmonių, kokios temos, klausimai jiems aktualiausi, ir pagal tai spręsti, ką įtraukti į mokymosi programas.“
Mokytojai, užsiimantys lytiškumo ugdymu, pripažįsta esantys nepajėgūs atsakyti į moksleiviams kylančius klausimus ne tik dėl temų platumo ir gilumo, bet ir dėl spaudimo, kurį patiria iš mokyklų administracijų ir tėvų bendruomenių.
„Vieniems mokytojams „uždrausta” kalbėti vienomis temomis, kitiems – kitomis. Tad nors ir yra viena programa su tam tikromis rekomendacijomis, mokytojai turi taikytis prie įvairių pusių, o galų gale – dar ir atliepti jaunų žmonių poreikius. Tad kyla natūralus klausimas – kuriais pusei duoti prioritetą? Taip pat žinoma ir tai, jog lytiškumo tema yra itin plati, todėl natūralu neturėti atsakymų ar patirties, aptariant kai kurias temas. Prisideda ir tai, jog jauni žmonės gyvena intensyvų gyvenimą, kurio dalis yra virtuali, tad temos keičiasi sparčiai ir dažnai nėra galimybių susekti visų naujausių tendencijų ar klausimų“, – kalbėjo L.Januškevičiūtė.
Tiks ir socialiniai tinklai, ir dirbtinis intelektas
Pašnekovė rekomenduoja mokytojams įsitraukti į kvalifikacijos kėlimo paskaitas, tobulinti žinias bei atrasti naujų būdų lytiškumo ugdymo pamokoms vesti.
„Kai kurie mokytojai eina į papildomus mokymus, ieško kitokių būdų, kaip galėtų geriausiai perteikti informaciją mokiniams. Tačiau vėlgi grįžtame prie to spaudimo, kadangi tos temos yra draudžiamos mokyklose arba tyliu susitarimu neapimamos. Žinoma, norėtųsi, jog mokytojai gautų kuo daugiau teorinių ir praktinių žinių, kad galėtų perteikti temas kokybiškai ir išsamiai”, – kalbėjo pašnekovė.
Jos teigimu, mokytojai galėtų pasinaudoti ir moderniomis technologijomis, siekdami lengviau ir greičiau sudominti moksleivius aiškinama tema.
„Visų pirma reikėtų domėtis jaunų žmonių gyvenimu, kadangi tai padeda atliepti jų poreikius, temas, kuriomis jie gyvena. Tam pasitelkti galima ir socialinius tinklus, kurie yra populiarūs tarp jaunų žmonių. Nors dažnai kalbame apie dirbtinio intelekto keliamas grėsmes, kartu svarbu jį išnaudoti savo naudai, pavyzdžiui, rasti idėjų, kokias veiklas galima pasiūlyti jauniems žmonėms viena ar kita tema, padėti išsigryninti veiklos tikslus ar idėjas, kurias vėliau galima paversti į įdomias, įtraukias pamokas. Žinoma, šiuolaikinės technologijos (įvairios programėlės, puslapiai) padeda pamokas padaryti interaktyviomis, su įdomiomis užduotimis, kurias patys jauni žmonės gali spręsti ir gauti atsakymus“, – komentavo L.Januškevičiūtė.
Mokymosi įstaigos turėtų ieškoti pagarbaus dialogo tarp skirtingų grupių, siekti, kad būtų patenkinti ir mokinių, ir jų tėvų norai. „Dažnai tas pokalbis būna paremtas ne pagarba, o kaltinimais, nebūtomis istorijomis, supriešinimu ar baime, kartais – ir garsesniu rėkimu. Norėtųsi pabandyti suprasti, kad visų tikslas yra vienas – jaunų žmonių saugumas. Taip pat svarbu pasitikėti mokytojų kompetencijomis ir noru suteikti jauniems žmonėms kuo daugiau gerovės ir patikimų žinių. Ir, aišku, nepamiršti pagrindinio komponento – jauno žmogaus. Man atrodo, tai turėtų būti reakcijos į skirtingus požiūrius atspirties taškas – kokie yra jauno žmogaus poreikiai, kokios yra temos ir ką galime dėl to visi kartu padaryti“, – apibendrino L.Januškevičiūtė.
